Kaip medžiai...
Isikibę
Į molį, į žvyrą
Auga žmonės,
Kaip medžiai,
Palaukėm.
Jie negali
Pakilti
Nuo žemės,
Kur bedugnis
Dangus šaukia.
Jie — ne paukščiai,
Tik žmonės,
Kaip medžiai,
Įsikibę
Į molį, į žvyrą.
Žydi, bręsta,
Linguoja pavėjui,
Kol žemėn
Galvos nusvyra...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2013-07-26 13:11:23
...bet jų sielos pakyla į dangų...
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2013-07-24 00:06:55
Palaukėm. Sulaukėm. Patiko.
o negalėjo būti kokios gėlės, ar aguonos vietoje medžių, kad įtikimiau tos galvos linktų?
nors aš ir medinis... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-07-23 23:38:35
Liūdnai tikras. Čia rašė atkaklioji. Jei rašytų kaip lietus, abiejų posmų pabaiga būtų kiek kitokia.
„...Kur bedugnis
Dangus šaukia, šaukia...“
ir
„...Kolei žemėn
Jų galvos nusvyra...“
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-07-23 23:19:49
Paprasta, bet kaip talpu.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-07-23 23:18:59
tikra tiesa
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-07-23 22:31:28
Pritariu...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-07-23 21:16:37
Tikrai tikras