Į Vakarus skrenda žemai ir taip sunkiai,
Gi į Rytus — kaip paukščiai lengvai.
Ir taip jau kasdieną praūžia lėktuvai,
O norėtųs, kad būtų kitaip.

Kad tie, kuriems Vilnius ar Kaunas bus uostas,
Kaskart būtų keleivių pilni,
Ir matytum, kaip džiaugiasi, ašaras šluosto
Su gėlėm pasitikę savi.

Pamatytum, kaip tėviškės žemė atgyja
Nuo rankų jaunų, kaip kalba
Nė minutei nuo lūpų lyg daina nenutyla,
Nes ir vėl ji gražiausia, gimta.

Jei sukrautų visi po kruopelę to grožio,
Kur pasaulyje teko sutikt,
Lietuvėlė nušvistų nuo tūkstančių rožių,
Kad jau nenorėtum palikt.

Gal tai tik svajonė, tik eilėraščio žodis,
O tiesa dar liūdna ir tamsi,
Tik kodėl, o kodėl jau dabar nesvajoti,
Kad sugrįš dar lėktuvai pilni?