9
Laikinas

Kol kas dar galiu užeiti į namus,
Kurių durys man niekad neužšautos,
Širdies tvinksniu prisibeldžiu ramus,
Žinau, liūdesį turėsiu kur priglausti.

Vos praveriu duris, pažvelgia į akis.
Kito liūdesį jaučiu tapatų.
Nerimsta mintys, kas įtikins jas,
Jog liūdesys yra buvimo matas.

Kai kitas žvelgia, kurtus ir nebylus
Pasaulio liūdesys susirenka, ir skauda,
Jog esu, jog gėla pakelėje svaigstu,
Tarsi klevas, rymantis tarsi už baudą.

Pripildžiau sielos ertmę žodžiais tirštai —
Net sraigės kiautą užsidėjau.
Prokrusto lovos išvengia mirštu.
Keistis gebu labiau negu Protėjas.

Iš namų nevarė, savo noru išėjau
Troškimo vedamas pažint pasaulį —
Karščiuoja siela, kaip aš pavargau...
Grįžau kaip visada tuščia sauja...

Tarsi gimiau, tarsi mylėjau, tarsi manęs nėra...
„Numirk iki mirties, kitaip nebus tam laiko“*
Zyzia žodžiai sieloje spiečiumi aitriu —
Kad klevo liūdesį mačiau, jutau — miražas,
                                  ir jis grūsties jų neišvaiko.
*Vladimiras Nabokovas