Žvelgiu sau virš galvos,
Skaičiuoju lašus.
Ant veido.
Ir ant kūno.
Lietus nuplauna ašaras.
Tik nebežinau, kur lietus,
o kur ašara.
Aš mėgstu lietų.
Bei niūrų dangų.
Nebežiūriu į saulę.
Nes ji degina prisiminimus.
Taip, apie tave.
Man šilta būna, kai už lango lyja.
Tada prisimenu tave.
Sugrįžus saulei negaliu į ją žiūrėti.
Nes aš pamenu ir vieną.
O tąkart švietė saulė.
Tada kada sakei man – AMŽINAI –
Šis laiko tarpas man per trumpas.
Nes kažkada su saule tu ir išėjai.
O aš vis tiek tave mylėsiu ilgiau nei amžinai.