Aš dėl savęs ničnieko neprašau.
Man visko, ką turiu, užtenka.
Po savo protą dėmesiu naršau...
Gal tik para trumpoka. Tenka

Pavogti porą valandų nuo miego.
Neprivalau ką nors daryt, bet dirbu.
Nesijaučiu skolingas niekam nieko,
Tik kažin ko nubusdamas suvirpu:

Lyg — kaip mokykloj — algebra kokia,
Kai vieną rašom, du minty dar lieka.
Jau pamiršta lygtis ilgam take,
O tas — minty — ramybėj nepalieka.

Ir kartais... kam aš sau? Tiek visko matęs...
Vienatvės tiesę dar labiau ištiesint?
Save galėčiau gabalais suplėšyt,
Šunims numest ir džiaugtis atsikratęs...

Nerišlūs ir neurotiški sapnai:
Čia mokykla... ar armija? Nukrato
Tas déjà vu, užstrigęs mirtinai —
B(r)andos niekaip negaunu atestato.

2013 07 20