Tu visai nekalta.
Tirpsta snaigė balta
Virš velykinės Credo sumos.
Tarp vienatvės maldų
Virsta saulė ledu,
Laukiant tavo širdies šilumos.

Nieko aš neprašau,
Net žodžius užmiršau –
Apdalintas nemeilės tavos.
Netikėjo širdis,
Kad gražiausias viltis
Nuneš laikas ant šuns uodegos...

Gal tai mano kaltė,
Kad Velykų ryte
Mintimis dar tave aš miniu?
Už ausis tas kurčias,
Išdavystės kančias
Aš velykinę taurę keliu!