Šimtmečių gretos praeina pro šalį,
Istorijos knygų didėja kalnai,
Bereikšmiais šešėliais pavirsta karaliai,
Subliūkšta į nieką laimėti karai.

Stovėdami miršta medžiai, ir girios
Išnyksta taip pat, kaip varguolė žolė,
Purvynais nubėga viršūnės išdidžios,
Seklėja, dumblėja net marių gelmė.

O kurgi žmogus, išdidžiai pasiskelbęs
Valdovu žemynų, vandenynų plačių,
Dykvietes miestais triukšmingais pavertęs,
Atrakinęs skrynias giliausių žinių?

Jis čia pat, tik lig šiolei savęs nepažįsta,
Nesupranta savos paskirties,
Gal todėl taip dažnai begyvendamas klysta,
Kol suklumpa prie slenksčio mirties.

O būtų taip paprasta — pagal laiką gyventi,
Instinktus pamiršti žvėries,
Gyvenimo džiaugsmą, jo paslaptis semti,
Neprarast Amžinybės vilties.

Neprarast tos širdies, kur nuo vilko mus skiria,
Nesupurvint tauriausių jausmų,
Nešti meilę kaip šventą svarbiausiąją giją,
Kaip gyvybės šaltinį kartų.

Sekundės ir šimtmečiai Žemei tie patys,
Prieš mus visus buvo ir po mūsų išliks,
Nors ir keistųs žemynai, magnetinės ašys,
Užgestų ar žiebtųs žmonijos vilnis.