Sinjorita, iš pašaukimo – sekretorė,
Bet dirbanti dešrų kimšėja.
Ji sausio pirmą meta svorį,
Kai Trys Karaliai – vėl storėja.

Sinjorita penktadienį, iškart po darbo
(Gal iš neturėjimo ką veikti),
Patoleruot ką nors nesvarbų,
Eilinį (mąsto) žmogų reiktų.

Vėliau, galbūt, ką nors svarbesnio pamėginčiau –
Gal cecho viršininką kokį...
Galiausiai, toleruoti imčiau
Visus. Ir reiškinį bet kokį.

Sausakimšam troleibuse kantri kimšėja
Ilgokai toleravo tipą –
Šis girtas keikėsi, smirdėjo,
Kartu stotelėje išlipo...

O čia – taip tuščia ir tamsu, nėra net lempų...
Vikrus, stiprus, tiek toleruotas
Tik grybšt rankinę jai iš rankų,
Už kampo – žybt, – miklus pilotas.

Sinjorita pradėjo klykti (tą mokėjo).
Bet neskubėjo atsiliepti
Nė joks žmogus (gal nenorėjo)...
Sinjorita pavargo spiegti.

Jos tolerantiška juoda talpi rankinė
Visokiems lūpdažiams, pieštukui,
Bei telefonui, piniginei
Dabar priklauso tam vyrukui!

Ilgai kimšėja toleruot net nemėgino
Nei vieno vyro (ypač girto),
Bent iki tol, kol nepažino
Drovaus policininko Ginto.

Abipusiai ilgai stipryn jie toleravo
Viens kitą. Taip įsibėgėjo,
Kad ji paliko cechą savo
Ir į dekretines išėjo...

O meilei, gi – nėra ribų ir jokio galo...
(Ir tolerancijai – taipogi?)
Ši pasakėčia – be moralo:
Skaityk – susikramtyk, kaip moki.

-2013. 07. 19-