Gražus tas mūsų miestelis, tik labai jau purvinas. Kiekvieną pavasarį ar rudenį pagrindinė gatvė nei praeinama, nei pravažiuojama. Per visą gatvės ilgį iš abiejų pusių iškasti gilūs grioviai pilni vandens, kuris lygiai su gatve raibuliuoja.
Per pavasario atlydžius ir rudeninius lietus susirenka tiek daug vandens, kad grioviai nebe sugeba jo sugerti. Tik pakraščiuose, prie pat griovio kraštų išmindžioti sausesni takeliai, kuriais ir vaikšto vieni pas kitus miestelio gyventojai.
Viduryje gatvės lieka kaip kisielius skystas purvas. Vežimų ratai semiasi iki stebulių ir taško į visas puses gličią košę.
Jeigu eidamas takučiu iš tolo pamatai važiuojantį ūkininką, turi kaip galima greičiau sprukti į artimiausią kiemą, kad nebūtum nuo galvos iki kojų apdrabstytas purvu.
Išvažiavus iš miestelio, vieškelis lyg ir sausesnis. Čia plikas laukas, be jokių kliūčių kiaurai lakiodamas vėjas, greičiau pradžiovina provėžas. Miestelyje gi pro vienas prie kito stovinčius namus ir ūkiškus trobesius, augančius medžius ir dekoratyvinius krūmus prie tvorų, vėjas sunkiai prasiskverbia ir ne taip greitai džiovina.
Pereiti skersai miestelio gatvę galima tik per tris vietas. Pirmas praėjimas– ties bažnyčia. Čia pridėliota didesnių akmenų ir plytgalių iki pat šventoriaus. Balansuodamas žengi nuo akmens ant akmens ir gali pasiekti bažnyčią net švariomis kojomis. Bet jeigu paslysi, kaipmat prisemsi batus ir tada jau geriau  iškart grįžti namo.
Antras praėjimas yra tame gatvės gale, kur įsikūrusi Kruopio smulkių prekių parduotuvė, o trečias – miestelio pakrašty, ties linų supirkimo punktu. Čia jau tikriausia savininkai pasirūpino.
Vasarą, kai išdžiūsta vanduo, visas šis purvas virsta dulkėmis. Nejudėdamos jos ramiai sau guli storu sluoksniu prisiplojusios prie žemės, kol pralėkdamas vežimas ar bričkutė jų nepakeldavo. Tada jos švelnios ir lengvos sėsdavo ant vežimuose sėdinčių, vyrų kepurių, moterų apsiaustų, išblizgintų batų, leisdavosi ant tvorų, langinių ir langų stiklų. Net sunku buvo nusakyti darželiuose prie gatvės žydinčių gėlių spalvą, taip viskas buvo užnešta dulkėmis.
Kas nežino, kaip smagu basomis pabraidyti po dulkes, po jas palakstyti? Pirmiausia gatvėje pasižymėdavome vietą, iki kurios reikia nubėgti, o paskui po komandos „vienas, du, trys“ lekiame kiek išgalime kojomis braukdami pagal žemę. Mus vejasi didžiulis dulkių stulpas ir, jei atbėgi pirmas, anksčiau už kitus, mažiau kliūna tų dulkių įkvėpti, bet tie, kurie atsilieka, tiesiog skęsta tirštų dulkių sukūryje... Kojos dulkinos iki „dvišakos“, galva, akys, nosis užneštos net storai... Tada tai jau tiesiai į upelį maudytis.
Buvom maži, užaugom, o purvas pavasarį, rudenį vis tas pats, dulkės vasarą – niekur nepasidėjo.
Bet štai išgirdom, kad valdžia žada „brukavot“ mūsų miestelį. Kaip būtų gerai. Vietoj purvo ir dulkių turėtume akmenimis grįstą gatvę tokią, kokios yra mieste. Užverstų tuos dvokiančius griovius su visom varlėm ir buožgalviais, nebeliktų nei purvo, nei dulkių, nebereikėtų avėti kaliošų...
Tik kažin, ar tai teisybė?
Šnekėjo žmonės per visą žiemą. Vieni tikėjo, kiti ne, bet pavasarį, vos tik pradžiuvus, žiūrim – ūkininkai jau veža akmenis.
Atveža vieną vežimą, iškrauna, kitą atvežę, krauna ant viršaus. Vieni atveža ir krauna vienoje gatvės pusėje, kiti – kitoje. Kaip milžiniškų kurmiarausių pridygo abiejose gatvės pusėse.
Kiekvienam ūkininkui buvo paskaičiuota, kiek akmenų jis turi atvežti. Kieno žemės daugiau, tam ir vežimų daugiau, kieno žemės mažiau, tam, aišku, mažiau.
Pradžioje vyrai vežė, vežė akmenis, o paskui – gražų geltoną smėlį. Tokio gražaus smėlio niekada nebuvo miestelyje.
Kol dar niekas nieko nedaro, mes vaikai nuo ryto iki vakaro tupime tame smėlyje, žaidžiame ir, keista, niekas nieko nesako, nedraudžia.
Kai buvo privežta smėlio, ūkininkai vėl vežė akmenis. Visi žino savo normas ir atvežę iškrauna gatvės pakrašty, toliau nuo sodybų, bet atsirado vienas „pokštininkas“. Jis, atvežęs visą savo „normą“ akmenų, kartu su bernu ėmė ir iškrovė  juos prie žydo Grinkos gonkelių.
Ką jau ten užkrovė, tiesiog užmūrijo iki pat gonkų viršaus akmenimis visą praėjimą.
Pamatęs, kas darosi, žydelis išėjo į gatvę bartis.
– Ui, ponas Šeštokai, ką tamsta padarei? – pakreipęs galvą į šoną, gražiuoju priekaištauja jis, – kaip gi aš išeisiu iš namų?
– O ką aš padariau? – neva stebisi tas, – iškroviau atvežęs akmenis ir tiek.
– Bet kodėl būtinai čia prie pat išėjimo? Ar nebuvo vietos kitur?
– Kur radau vietos, ten ir iškroviau. Ar pats nematai, kad visa gatvė akmenimis užversta? Vien krūvos...
– Argi nebuvo galima kur kitur? Bet kodėl būtinai čia, prie mano praėjimo? Tuojau nukrauk atgal, nes aš seniūnui pasiskųsiu.
– Pats seniūnas man ir liepė atvežti, o kur iškrauti nenurodė. Kur radau vietos, ten ir iškroviau, – kartojo gaspadorius Šeštokas.–Ui kaip negerai. Vietos kiek nori aplinkui, argi negalėjai kitur padėti? Pro kur dabar mes vaikščiosim? Dievas tave nubaus, ponas Šeštokai, kad skriaudi vargšą žydelį.
Grinka kaip ir visi kiti žydai miestelyje gyvena seniai. Turi jis nedidelį namuką prie gatvės, turi žmoną Goldą, sūnų Jochimą, kurį mokina Kaune ir nori, kad jis būtų rabinas.
Save Grinka laiko batsiuviu, nors nė vieno naujo bato per visą savo gyvenimą nėra pasiuvęs. Jis tik taiso, remontuoja senus, nudėvėtus miestelėnų batus. Užlopo, jeigu atneša kiaurą, uždeda „rubčikus“, jei padas nudilęs ties nosimi arba išvis pakeičia senus nudilusius padus naujais, tiesina nuklypusius kulnus ir moka paplatinti, jei kam batai spaudžia kojų pirštus.
Grinkos sūnus kaip tik šiuo metu yra atvažiavęs atostogų ir, girdėdamas, kaip tėvas kalba verkšlendamas, į gonkas išėjo ir jis. Sūnus laibas, aukštas, juodais garbanotais plaukais, su juoda, apvalia kepuraite ant galvos stovėjo tarpduryje. Jis, kiek pajėgdamas tvardė besiveržiantį pyktį, išraudęs stebėjo vyrų pokalbį. Matydamas kaip tėvas nuolankiai derasi, jis išdidžiai, iš aukšto, dvasininko tonu kreipėsi į ūkininką Šeštoką.
– Ar taip moko jūsų tikėjimas tyčiotis iš sąžiningų, padorių žmonių? Kaip ne gėda?
– O ko moko jūsų tikyba? – pasipūtė Šeštokas.
– Kad tokiem kaip jūs, visiems seniai atidaryti pragaro vartai! – išdrožė šis, bet čia pripuolė tėvas ir, žydiškai sūnų bardamas, įstūmė jį į vidų. Paskui jį įėjo ir pats, užtrenkdamas paskui save duris.
– Neatidarysi tu man pragaro vartų su savo „jarmulka“, – išrėkė dar įsižeidęs gaspadorius ir su savo bernu tuščiais vežimais išdardėjo iš miestelio.