Ėjau ryte taku, šlapi žolynai linko,
Vandens lašai riedėjo prie manęs.
Šypsojausi, lyg būčiau rasą rinkęs,
Kaip deimantus į kelnių kišenes.

Na tai ir kas, kad ji saldi apgaulė,
Saulutės žaismas anksti rytmety,
Ir nesusemt man ašarų su sauja,
Kur liejo mėnuo vienišas nakty.

Kažką šnabždėjo medžiai tyliai tyliai,
Nesupratau, tiktai širdim jaučiau,
Kad vasarą, jos ramią dieną myli,
Kurioj ir aš ilgiau pabūt geidžiau.

O gal bus nerami, kažkur žuvėdra klykaus,
Likimo bangos duš pakrantėj į uolas,
Ar džius vyšnia prie namo viena likus,
Kai vinimis užkals medines langines.

Tik žmogui ryto, kaskart vis ryto reikia,
Šviesaus tikėjimo išausto mintimi,
Kad rankos ir valia visas kliūtis įveikia,
Jei net tiktai rasa nušvinta viltimi.