Daug atskirų, tačiau viena be kitos funkcionuoti negalinčių dalių, kurias apjungia didžiausias žmogaus organas — oda. Tokie paprasti, bet visą gyvenimą savo pradžios ir pabaigos beieškantys...
Mes jaučiame viena, suprantame kita, pasakome dar kažką. Einame tris žingsnius į priekį, keturis — į šoną ir dar du — atgal. Pamirštame, iš kur išėjome, nežinom, kur norime nueiti. Tačiau bent retkarčiais suprantame savo troškimus. Sapnuojame savo baimes ir miglotus atsakymus į užslėptus klausimus.
Tikime vieni dievais, kiti — savimi, treti — klaidingu pasaulio suvokimu. Graibstome orą ir nepasitenkinam tuščiomis saujomis.
Piešiam savo gyvenimus, slepiamės šešėliuose, šildomės saulės spinduliuos, tekam pasroviui, šaukiame prieš vėją.
Bijome, nekenčiame, skaudame, trokštame, pamirštame, slepiame savo baimes, lipdome svajones, suprantame, prašome, spjaudomės rūgštimi, ilgimės, kompleksuojame, gydome žaizdas, statome pilis, skaudiname žmones, bėgame, ieškome, gyvenam velniškai netobulai.
Nekuriame burtų. Didelė dalis žmonių, niekada nesutiksiu, jog visi, ir taip nešiojasi magiją savyje, tik nebūtinai fėjų dulkėmis apibarstytą. Laimingomis akimirkomis magijos krislelius gali įžvelgti kuprotuose, randuotuose, purvinais batais avinčiuose gyvenimo pakeleiviuose.