3
privati valda

pakėlęs koją paženklinu kertes
grįžtu į prietemas tvėrinio
dar ne žmogus
dar be atminties aistros ir stygiaus
tik jaučiu troškulį ir alkį
nerimą nepažinaus
šio judesių Kūrėjas
neišmokė
naudoju tai
ką buvo davęs leidęs
užvaldyki
norai ne savi
nors ką žinoti galėjau apie Jį
pakėlęs koją prie kertės
jau nebe daiktas bet dar ir ne asmuo
dar neišvytas iš stebuklo
kurį tik laikui bėgant
įvardijau kaip Rojų
paklausiau kas esu
pasijutau vienišas
tokių pačių apsuptyje
reikėjo Kito
tvirto pagrindo kuris nerimą gesintų
kas toli ir kas taip arti
Kitas absoliučiai ne Aš
nežinia baugus bet esu
be galo reikalingas
pamažu kilo rangės noras geidulingas
valdyti Kitą —
žinojimas jėga

nutrenki kaukę grimą  
paliks kažkas
ženklinantis kertes  
man nuogas klevas
iš lapkričio pakalnėj blaškos