Esu erdvė besielė ir bematė —
Garsų vilnis neįrašytoms natoms.
Apie save kalbėti neišmokus,
Neišreikšta net kvantų žingsnio blokais.

Girdžiu, už mano virpantį gerumą
Žmogaus siela nuo amžių aršiai grūmės.
Ir fizikai, suradę elementą,
Dėl skaidrumos tebekenčia kaip kentė.

Be skaidrumos ne tik siela pajuosta,
Ilgai neišgyvena žmonės sostuos.
Ir medžiagos tikrumui nustatyti
Pasaulyje nelikę nieko kito.

Ne, skaidruma negimsta juk iš karto,
Tiktai Dievai tegali ją sutverti.
Žmogus daug amžių vargo ir svajojo,
Ir iki šiol čia tyko daug pavojų.

Juk elemento skaidruma sukibus
Su visokių likučių begalybe.
Ir jų nustumti ar kitaip atmesti,
Jokios vilties — čia nuodėmės ir klastos.

Vieni likučiai susemti į indą,
Kiti iš elemento būvio sklinda.
Tarsi buvimas skaidrumai ne draugas,
Nors jo tėkmėj ji gimsta ir užauga.

Ir į sielos skaidrumą veržias žmonės,
Bet jos tiesa tik amžinos spėlionės.
Nei mato kokio, nei vaizdų nejautę
Į skaidrumą jie stengiasi keliauti.

Ar aplenkė bent kiek savuosius Tėvus,
Ar dar labiau už juos nenuvertėjo?
Atsakymo pasaulis nesuranda,
Nes skaidruma — žmogaus vilčių legenda.