Tai ačiū, Viešpatie, už tokią dosnią žemę,
Kuriai ir vardą nuostabų davei.
Tari kaip pasaką, kaip dainą gražią gražią,
Ir taip džiaugiesi, kad joje gimei.

Kur benueitum, kur akim bežvelgtum,
Žinai — pasaulyje tokia viena,
Kuriai išlikt, klestėti laisvėj melstum,
Kad gėrį neštų kiekviena diena.

Juk neišskirti, kas joje brangiausia:
Gal upės, ežerai, piliakalniai ar girios?
O galgi miestai, rūmai jų aukščiausi,
Maži miesteliai, kaimai, vakarais nutilę?

Dėkingi dirvai, ją artojai aria,
O gausų derlių sau į kluonus krauna.
Dėkingi pievai, kur gėlynus kelia,
Žiedais papuošia žmogų seną, jauną.

Tiktai už viską taip, jisai brangiausias —
Kuris šalies laukus, miškus globojo.
Reikėjo — buvo karžygiu drąsiausiu,
Už Lietuvą, už Laisvę jos kovojo.

Tai ačiū, Viešpatie, už ją — už gimtą žemę,
Už žalią kraštą Baltijos pakrantėj.
Jame gyvybę, jėgą sau lietuvis semia
Ir šviesią viltį — amžiais čia gyventi.