Ant eilėraščio nusileidžia juodas voras,
Išklausęs ryto maldą, meta minčių tinklą.
Trilinkas lekia Judu pasivertęs nedoras
Jonas. Jam į krūtinę įremiu šaltą ginklą —

Žodį, kuris jį švelniai lengvai nužudo,
Ir jis virsta į laisvą poezijos lakštingalą.
Man labai gaila negabaus poeto Judo,
Kuris dėl trisdešimt eilėraščių gavo galą.

Ko tu vis ant poetų ir politikų loji,
Kritike? Galvos dydžiu horizontą užstoji.
Amnezijos miegu miegantį apkloji
Baltu lapu mane. Kokia tu gera, brangioji

Poezija. Lango ekrane matau kelio vingį,
Valsą šoka miestelio liepos, beržai.
Sakau: kūno atomai žemei tarnauti tingi —
Vasarą laukia poezijos lysvės ir daržai.