Dar akimirka, ir atrodė — įkyrus uodas įlįs ausin. Tas niekšelis ir bus prikėlęs mane iš neramaus miego. Skraidantis kraugerys, jau gerokai išpampęs nuo mano kraujo, šiaip ne taip pakilo į orą.
Pro pašiūrės sienos plyšelius veržėsi oranžiniai vakarėjančios saulės spinduliai. Galva svaigo. Kairę skruosto pusę, kaklą bei sprandą, nusėtą įkandimų, norėjosi draskyti ligi pat mėsos. Kūną išmušė šaltas prakaitas. Per nugarą lakstė šiurpai. Žvilgtelėjau į riešą. Atrodė gerokai patinęs, raudonas, jautrus ir skaudus. Sakydamas, jog yra alergiškas, vyrukas tikrai nemelavo. Dar ir kaip alergiškas! Trys tokie įgėlimai, ir kažin ar lengvai pakilčiau nuo bulvių krūvos.

Išgriuvau laukan, galvoje užsidegė žalios raidės: „Vandens“. Nuo trobelės pusės sklido prikimę, bet smagūs balsai. Nusverdėjau prie šulinio klausdamas savęs, nejau bitės nuodai atsakingi ir už galvos svaigimą? Pasisėmiau saujelę vandens. Žvilgtelėjau į kairę, kur po vyšnia prie medinio staliuko priešais trobelę knapsojo nepažįstamas vyriškis, į jo petį atsirėmusi knarkė ūsuota moteriškė. Anapus stalo man atsukęs nugarą sėdėjo Virginijus. Iš tolo tvoskė degtine. Nuslinkau prie naujųjų draugų. Virginijaus akys žvilgėjo, nekantrios rankos pilstė bespalvį gėrimą iš litrinio butelio į stiklines. Gėralas jau atliko savo darbą.

Ot Velnias. Nereikėjo man miegoti.

— Oi daktare, nereikėjo jums miegot, — išsiviepė Virginijus, — smagu jus matyti. Prisėskite, įpilsiu, makalo dar šiek tiek turim, — vyriškis, nutaisęs šiek tiek kvailoką miną, mostelėjo ranka į tuščią kėdę, tarytum pastatytą kaip tik man.
— Čia Vanda ir Merkys, — Virginijus pristatė savo draugus, knapsančius priešais. Praplikęs  Merkys sumurmėjo kažką panašaus į „apsišik stačias“, pasikrapštė apdujusias besimerkiančias akis ir pabandė stotis. Moteriškė, padėjusi galvą ant vyro, sugyventinio ar šiaip nepažįstamojo peties, šleptelėjo į laisvą vietą. Merkys dar neatrodė toks beviltiškas: įstengė žengti vieną netvirtą žingsnelį, o bekrisdamas žemėn netgi spėjo nutraukti du rankšluosčius, kabojusius ant lūšnelės sienos.
— Ačiū už pasiūlymą, atsisėst atsisėsiu, o šito gėrimo, nepykit, bet negersiu, — tepasakiau.
Kalbėdamas jutau, kaip veliasi žodžiai, mačiau prieš akis skraidantį Virginijų ir atsisėdęs iškart užsimaniau vandens. Ėmė pykinti.
— Gal sumažinkite apsukas, pone... kaip ten jūsų vardas, — numojau ranka, man visai nerūpėjo, koks tas jo vardas ir kas tie žmonės, gulintys šalimais.
Nerūpėjo ir bitės. Rūpėjo tik tai, kad Virginijus turi tuojau pat liautis gėręs. Kitaip šią naktį ne tik nepajėgsiu prižiūrėti mažojo Vytuko, bet velniai žino, kokių aibių prikrėsiu. Virginijus, pats to nenorėdamas, nugirdė mane.
— Daktare, nežinau, ar tai nuo jūsų vaistų, bet man nutiko kai kas neįtikimo ir nesuvokiamo, — sujudo Virginijus. — Ankščiau šito niekad neteka išgyvent. Po dviejų butelių samagono jau nebepajėgdavau suregzti normalaus sakinio, o dabar jūs tik pažvelkit į mane, – Virginijus, pakilęs nuo stalo, ištiesė rankas į šonus. —  Užbaiginėjam trečia, o man kaip neduod galvon, taip neduod. Jaučiuos blaivas, lygta negėręs. Dyvų dyvai ant to svieto. Daktare, a girdit mane, atrodot nekaip.

Mačiau Virginijų, bet beveik nesupratau, ką jis kalba. Iš konteksto išplaukė žodžiai: „vaistai, blaivybė, stebuklai, atrodau nekaip“...
— Jooo, nekaip, po teisybe jaučiuos Su.Šikkk.Tai. Pakilusi temperatūra, skaudanti galva, dar tas uodas ir kiti negalavimai. Turbūt neužilgo vemsiu, — stengiausi neatrodyti labai apgirtęs. Deja su kiekviena minute promilės manyje kilte kilo. Gali baigtis blogai. — Tik tu negerk daugio šio brūdo.
— Ir nebūčiau daug gėręs, jeigu ne durna mintis: ar nebus mano, atsiprašant, bobšė praskiedus makalą. Bet tiems dviems atsirišus supratau, kad su samagonu viskas gerai. Ir pagalvojau, a nebus man taip dėl tų bičių nuodų. Jeigu tai tiesa ir jeigu tos bitės daro tokius stebuklus, verta už tai bent pamėginti atsigerti. Žodžiu, už jūsų bites, — nenustygstantis Virginijus užsivertė butelį. Spėjus jam nuryti pirmąjį gurkšnį, tvojau nuo apačios per butelį. Šis po kelių apsisukimų ore nusileido Merkiui ant nugaros. Išbėgęs skystimas susigėrė į saulės išblukintus marškinius. Namelyje turbūt ilsėjosi Vytukas, negerai taip trukdyti jo ramybę.
— Daktare?
— Negerk daugiau nė gurkšnelio, — stengiausi kalbėti kuo tyliau. Nenorėjau, kad Eloiza mane tokį pamatytų. — Nieko tu nesupranti. Tai dėl tavo paties sveikatos. Vaistų šalutinis poveikis gali smogti bet kurią akimirką, o ir piktnaudžiauti jais nepatariu.
Paburnojęs jau ruošiausi gerokai papurtyti Virginijų, kad susiprastų kartą ir visiems laikams, bet linguojantis vaizdas, silpnumas ir pykinimas laikyte laike mane prispaudę prie kedės. Dėkui tam, kuris sumeistravo ją su atlošu.
— Atsiprašau, daktare, darysiu kaip pasakysite. Bet vis tiek negaliu patikėti, kad visiškai blaiviu protu matau savo draugus tokius girtus. Pagaliau aš juos vesiu namo, o ne jie mane. Che Che. Daktare?
Po stalu išsivėmiau. Tiesa, vemti beveik nebuvo ką. Skrandis spazmiškai susitraukinėjo, išleisdamas šulinio vandenį ir geltoną rūgštų skystį. Atsitiesęs paprašiau Virginijaus vandens. Ir tik išgėręs  pilną stiklinę supratau, kad ne man jo reikia. Alkoholio aš negėriau, gėrė Virginijus,  tik viso to  pasekmė — nuodai, persidavę man. Taigi, Virginijus privalėjo vartoti vandenį ir plautį skrandį. Sunku buvo nustatyti, kiek išsilaikys tas nemalonus išgertuvių jausmas. Gal iki vidurnakčio, gal iki ryto. Bet tai jau nuo Vytauto tėvuko priklausys. O užrašuose galėjau pasižymėt ir raudonai pasibraukt, jog metodo bandymas su menkai pažįstamu žmogumi griežtai draudžiamas! Kvailys aš. Pas-ku-ti-nis.
— Gerk tu vandenį. Labiau tau reikia, —  išpoškinęs Virginijui į akis, padėjau stiklinę ant stalo. Ir nusvarinau galvą.
— Daktare, kam tas vanduo, man rods, kad vietoj degtinės vien vandenį ir tegėriau.
— Eigardas aš. Ei-gar-das, — turėjau „atjungti“ Virginijų, kol daugiau nepripliumpė, nors būtų naivu dabar tikėtis net moteriškų jėgų verto smūgio.
— Pone Eigardai, eikite geriau pagulėti, o aš partempsiu tuodu balvonus namo, kol bobšė nepradėjo šūkaut, — Virginijus išsikrapštė snarglį iš nosies ir, nusviedęs jį kur papuolė, suskato purtyti ant  žolės prie pat namo išsidrėbusį Merkį.

Patarimas man patiko. Jaučiausi blogiau negu blogai. Galit tik įsivaizduoti, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atidūriau. Kas, jei Eloiza klaidingai supras situaciją?.. O ką daugiau ji gali pagalvoti? „Ne ne, su gaspadoriumi samagono aš negėriau.  Miela žmona, negėriau. Jūs giliai klystate, tiesiog tai didelis nesusipratimas.“ Arba griebtis lengviausio. „Eloiza, jūsų vyras mane nugirdė, todėl atidėkime gydymo seansą vėlesniam laikui.“ O jei pasakyčiau, kad... perkaitau saulėje. Va taip, kelionė truko ilgai, ir saulė trenkė galvon. Reikia stotis, eiti pas Eloiza ir viską paaiškinti. Taip ir padarysiu. Bet, vos žengęs žingsnį, susverdėjau, o neradęs į ką įsikabinti, nudribau. Akyse sproginėjo fejerverkai. Virginijaus jau nebebuvo. Galiausiai, prieš nugrimzdamas į nemalonią ir kankinančią tamsą, virš savęs pamačiau Eloizos veidą. Dar spėjau jai nusišypsoti.