„Ir ši knyga visiems ieškantiems“ - dar čiupinėjant knygą prieš skaitymą įstrigo autoriaus žodžiai, kurie buvo užrašyti ant knygos viršelio. Taigi pradėjau ieškoti ,o ar radau atsakysiu tik praėjus, kuriam laikui, kai pajusiu kaip Vilio Normano „Šventumas “ knyga paveikė mano mąstyseną ,ar labai pakeitė požiūrį į gyvenimą, įsirėžė ilgam į pasąmonę.
Jau įpusėjus knygą supratau, kad mano požiūris į tam tikrus dalykus, labai sutampa su pagrindinio veikėjo požiūriu. Knygos herojus nuolatos blaškosi tarp pasirinkimo galimybių, sunkiai išgyvena gyvenimo dėsnius – mirtį, santuoką ir tt. Knyga man pasirodė einanti keliomis linijomis – praeities, dabarties ir nuolatinių ateities apmąstymų. Atrandame kelis pasaulius – realųjį ir kunkuliuojantį žmogaus viduje. Galbūt „Šventumas“ nori atsakyti į per daug klausimų, į daugelį gyvenime iškilusių – „kodėl“ ,bet realizuoti pavykę tik dalinai. Man pasirodė, kad kai kuriuose epizoduose autorius tyčia nori sukelti vidutinybių pasipiktinimą, pabrėždamas jų primityvesni požiūrį į šiuolaikinę visuomenę ir kaip jie aklai pasitiki viskuo, kas jiems brukama. Pasakotojo nuomone – mes gyvename pagal nusistovėjusius dėsnius ir pabrėžiama - „nes taip reikia“, autorius kratosi žmonijos sukurtų stereotipų, nuostatų, moralės normų. Ryškiai pastebima autoriaus samprata apie Dievą ir sklaidymasis - ar jis yra?
„Šventumas“ teigia ,kad visos žmonių sukurtos religijos Dievą tik vadina kitu vardu, o iš tiesų garbiną tą patį ir vienintelį Dievą. Pajuntame, kad pasakotojas iš dalies smerkia žmones, klaidingai suprantančius sąvoką – laimė. Neveltui todėl, knygoje gvildenami paprastų žmonių nenusisekę gyvenimai ir to priežastys.
Sutinku su autorium dėl to, kad visas gyvenimas lyg žaidimas, kai mes varžomės vieni su kitais dėl geresnės buities, o pabaiga vienoda visiems – mirtis. Aiškinama ,jog kiekviena būtybė turi įgimtą norą gyventi, užprogramuotą, kažkur giliai pasąmonėje, todėl pasirinkti mirti ne taip paprasta.
Istorija staiga susinarplioja, kai nuo pat knygos pradžios kurti personažai tiesiog susimaišo. Tiesa, tai tampa jau nebeįtikima ir gan dirbtina, o paskutinis puslapis nebeatsako į visus iškilusius neaiškumus ir tuomet išties kažkas susiraizgo.

„Gyvenimas – tik molis iš kurio ką nors nulipdome.“