Pauliui  Širviui

Tu – Beržas
Aukštaitiško šilo
Ir prie Nemuno
Girdęs šaknis.
Gal todėl ir daina
Nenutilo,
Į sidabro
Išskridus naktis

Ten prie Vilniaus,
Prie pasakų miesto
Plaukė
Meilė tyra.
Dainoje atpažinęs,
Iš tolių
Atkviestą...
Bet tai moneta
Netikra...

Griuvo
Pasakų tiltai,
Tik nekrito
Kelrodėlė žvaigždė
Ir ta mėlyna paukštė,
Iš anapus sugrįžta...
Virš beržynų baltų –
Žydradangė
Žydės.

Gal todėl ta daina
Nenutilo,
Kad su plieno dalgiu
Ant peties,
Kad suspindusią
Saulę
Vėl miškai
Sugrąžino –
Krito žvaigždės
Iš tavo
Širdies!