Vėl žvelgia į mane žydriausios laukų akys...
Visas aš jas matau, visom džiaugiuosi,
Nors derlius žemdirbiui šiais metais būtų prastas,
Bet dėl žiedų ar verta ką nors guosti?

Skrieji per Lietuvą, gėriesi pievų toliais,
Upelių kilpomis, ūksmingom giriom,
Žaliom sodybomis ir medžių gojais,
Kaip kalvomis virš jų iškilusiom.

Tik, rodos, trūksta dar vieno kito štricho —
Aguonos, dobilo ar lino šilto žvilgsnio,
Rugiagėlių, galulaukėj pražydusių,
Nuplaukiančio rūkais vakario ilgesio.

Kai sutinki, sustoji ir dėkoji,
Kad liko, liko mažas lopinėlis,
Kuris tau tėviškės kvapu alsuoja
Ir žydi širdžiai mielos, savos gėlės.