Kalvoje supas smilgos šiugždą,
Vien asiūkliai nuo šalčio sustirę
Ir išplikusios žemės žaizda
Begręžiojanti veidą į girią,

O Ramybės Seni Ąžuolai
Nužudyti budelių pjūklų,
Pakasti greitomis negiliai –
Vėjai saugo tą kapą jų kuklų –

...Bet prisikelia naktį rudens,
Geria dangų lyg pasakų vyną,
Jų šešėliai ant marių vandens
Sidabrines bangas apkabinę,

Atspindžiuos dūžta skausmo žvaigždžių,
Pušys krūpčioja, toliuos tamsėja –
Jose amžių dejonę girdžiu
Ir nubėgant sukruvintą vėją

Lig Ramybės Kalvos Ąžuolų,
Kur žaibai sukapoti rūdyja
Ir sudegusias pėdas galiu
Įžiūrėti, kaip variu išlyję

Lapkričiai ąžuolų gedulingai...
O Kalva sidabražuolių vėjuos
Vėl užmiega šalnuos ryto tingiai,
Tarsi mirusi jūra kamėjos.