Vai daug šimtadienių šita alėja,
į tą pasaulį mokslinių žinių
Mums jų kasdieninė šviesa magėjo, —
Pamėtydavo retkarčiais vinių.
- - - - - - - - - - - -- - - - - - -  - - - -
Pilna šakoto šlamesio alėja,
Gelsvuoklių liepų virpesio skaidraus —
Rikiuotė metų sūkuriais skubėjo,
Nuberdama takus lašais derliaus.

Dūzgesyje žiedų nutilo žingsniai,
Tyli žolė šešėlio paliesta,
Negrįžtančių dienų išblėso linksniai,
Ištirpo amžinybėje šviesa.

Bet tai tik regimybė, kad ištirpo
Šešėliuose nenykstanti žara —
Kiekvienas lapas ir žolytė virpa
Egzistencijos kaitria aistra.

Pilna nugeltusios tylos alėja
Ir žemės nerimo saldaus...
Būties nežinomybę dar mylėjo —
Pripidydavo ąsočius midaus...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Keitė dienas naktim juodom padangė, —
Apie penkiasdešimt trečius metus
Ši liepų nebyli kohorta šventė
Ir savo keliašimtinius likučius.