Apsiniaukusią dieną visada ima snaudulys. Tokią būseną galima įveikti kavos puodeliu ar paprasčiausia „siesta“ – snūstelėjus.
   Vėlų rudenį , kai nesibaigianti smulki dulksna pasiutusiai įsipyksta, būtų kvaila belstis kur iš namų. Deja... Skambutis prie durų spengė įkyriai, reikalaujamai. „Manęs nėra namie!” – buvo pirmoji mintis. O gal ten kaimynas? Ak, po velnių! Kaip aš galėjau pamiršti, kad esu pakviestas į vestuves! Tai šiandien nepavyks simuliuoti ir nusnūsti „valandėlę menką“... Nieko nepadarysi... Reikės vilktis į tą sumautą „fiestą“. Sumautos bus ir vestuvės, nes tas bernas – neva, jaunikis, ne vieną niurkęs ir vis išsisukdavo, bet pagaliau pakliuvo į spąstus: jaunoji, kaip sakoma, su „gyvu kraičiu“, netruks padidinti jauną šeimą.
   Durų skambutis jau zirzė be galo įkyriai ir nenumaldomai. Gal suvaidint „sunkų ligonį“? Bet jaunikis buvo atkaklus: palikęs jaunąją ir svečius prie stalo, netingėjo belstis gerą kelio galą per miestą ir dabar atkakliai brovėsi, nes nenorėjo grįžti it musę kandęs. Matyt, kažko ten jiems trūksta...
– Na, vikriau judinkis! Taksi laukia. Jei gali, užgriebki magą ir fotiką.
   „Tai va, kur šuo pakastas!” – piktai pagalvojau: „Jam reikia nemokamo „muzikanto“ ir fotografo. Ko aš neišsivilkau iš namų?“
  ...Už pokylio stalo – klaikiai nyku, kaip po maro: vos keli saviškiai išsilaikę nuo „vartojimo“ maratono. Švelniau „paėmusi“ jaunoji kažko pablyškusi, bet putli it prieškario poniutė, tik akys kiek liūdnokai man šypteli. „Na, ir sekasi tam donžuanui! Gan simpatinga madona su kūdikiu įsčiose...“ – pamąsčiau.
   Pamažėl įsitraukiau į kalbas, kiek užkandęs, pradėjau kultūrinę programą: magneto – foto kombinaciją, kuri visus kiek išjudino iš transo būsenos. Tiesa, būta čia ir senamadiškojo akordeono, bet muzikantą tikriausiai, „katės papjovė“, nes jo nesimatė nė po stalu.
   Iš kažkur atsirado „laisva“ pamergė, jaunosios sesuo, kurios pabrolys, matyt irgi „smigo“. Jai buvo lemta mane šefuoti. Apsidrausdamas jai pasakiau, kad jau negeriu, nes „plaučiai, jeknos ir širdis suklibėjo visi trys“. Ji palaikė tai „laužymusi“, vaidino supykusią, bet pagaliau pakeitė puolimo taktiką. Pasitelkus savo moteriškus kerus ir gilią iškirptę, ji ragino bent jau už jaunųjų sveikatą ir panašiai „pakelt stikliuką, priglaust prie lūpų, kaimynę (aišku, ją pačią) pabučiuot“... Teko pakėlus taurelę palinkėti ir vaizduoti pasidavusį jos kerams.
  Per patį vidurnaktį nuskambėjus nedarniam „Ilgiausių metų, ilgiausių!” netrukus pradėta ruoštis poilsiui. Suskatau rengtis namo, bet kur tau!
– Visiems vietos užteks! – pareiškė šeimininkė, jaunikio motulė.
   Dar bandžiau kažką suregzti, kad man mirinai reikia namo, nes „motulė laukus nekantruos”, bet čia ir vėl aktyvioji mano šefė – ugningoji pamergė užmetė savąjį rankų laso ir aš „supasavau”.
   Pamažėl tilo erzelis ant grindų, ten neišrankiesiems sočiai prisivartojusiems buvo paklota, o jauniesiems, kaip ir priklauso labiau garbingiems, kitame kambaryje, bet ir juos įveikė nuovargis. Man, kaip beveik „garbingam” svečiui, tenka plati sofa. Tiesa, miegosim trise: nuo sienos – pamergės ir jaunosios motušė, per vidurį – mano tramdytoja, na, ir aš – iš krašto... Juntu: „šonas šyla, šonas šąla”, nei per kieta, nei per liūdna. Pradedu pusiau snūdom veikti.
   Mano rankų žvalgyba praneša: mergelė guli su apatinuku, juntamas ir intymesnis garderobas su kietesnėm dalim. Ką gi, taip miegoti pavojinga ir neestetiška, priešinga natūralumui. Pasigirdus palaimintam motušės knarkimui, pereinu į ataką. Gal kiek per stipriai pasakyta: į glostymą, sagstymą, smaukimą. Va, jau geriau... Atsiranda tarpusavio transcendentinis kontaktas, o paprasčiau šnekant, juntu, kad mergelė kaista ir geibsta. Man aktyviau pasireišti trukdo aplinkybės. Jokių žodžių, tik dūsavimas.
   Visiškai akloje tamsoje beveik idealus lytėjimo pažinimas, o smegenų migloje – nugrimzdimas į transą. Kai kur juntu pirštų galiukais aksominį švelnumą, kiek sudrėkusį, kiek papurusį.
   O jergau! Kur sminga tos mano alkanos kūno viršutinės, vidurinės ir apatinės galūnės? Kur aš plaukiu? Gal jau skęstu? Sūpuoklės – sparnuotosios sūpynės – tylus inkštimas, poilsio mirksnis ir... Va, jau mudu irgi šiokie tokie giminės... Aišku, aš neprilygstu jaunikio superaktyviam širdžių ar naktų kolekcionavimui... Jo giminystės transcendentiniai kontaktai oi, platūs: gal koks pusšimtis per metus susidarytų lovos „giminaičių“...
   Man pačiam nesinori tikėti tuo, kad jau manasis kuklutis senbernio „vėrinėlis“ pailgėjo. Juk buvau sau pasižadėjęs, kad niekad nesieksiu panašaus rekordo, kurį kauniškis (kazanova ar donžuanas?) balerūnas sugebėjo suveikti savo intymaus šokio partijoje, kol nesugavo venerinės... Tikėkimės, kad mergelė – uogelė, kuri šiąnakt buvo dosni, nepadovanojo ko daugiau, nei kelių palaimos ir užsimiršimo mirksnių.
   Velniažin, gal tik susapnavau tą „rojaus kampelį“? Paryčiui iš tiesų užmigau gal kokią valandėlę. Rodos, jaunam tiek ir tereikėjo, kad atgaučiau savo sportinę formą antrajai vestuvių dienai.
Po meninės rijimo ir gėrimo programos mano pažintoji jaunosios sesuo – pamergė tapo skaisti ir dora mergelė: kukliai sėdėjo šalia savojo taip vadinamo pajaunio – pagiringo ir gerokai senstelėjusio plikio, labiau tinkančio jai į tėvus. Manęs, aišku, ji „nematė“...
   Kažkurią akimirką vėl panūdau ištrūkti į laisvę iš šio viešojo pasilinksminimo ir tylomis pasprukti. Lipant laiptais žemyn, netikėtai mane pasivijo mano „šefė“ – akyloji pamergėlė.
– Vaje, – sako, – tai taip ir išsiskirs mūsų keliai?
– Gal ir ne, juk dabar mes – kaip giminės. Jei norėsi, mane surasi per savo sesę.
   Kur dingo senbernio atsargumas ir principingumas, ponai? Gal įsigeidžiau ir vėl pakartoti tai, kas būna tik pirmąkart? Transcendentinis kontaktas tuo ir nepakartojamas, kad nerealiai fantastiškas, viekartinis.

                                                             ***
   Viltys „braidyti kartu po rasą“ nepasiteisino. Atomazga po ilgesnio išsiskyrimo buvo abiem netikėta.
   Kitu laiku, kitoje vietoje, nors ir buvo tik dviese, ji – Ievos kostiumu, blaivut blaivutėlė, jis – gerokai nedrąsus, kad ir palankioj situacijoj, nepajuto jokio transcendentinio potraukio.
  – Atleisk, šiąnakt nieko tokio nebus... Apgailestauju...
– Tai ką, berneli, užmiršai, kad mudu turim kažką bendro praeityje?
   Staiga ji tapo besiskeryčiojančia furija: čiupo jį už gerklės ir daužė, daužė jo galvą į grindis... Jis nesipriešino, nes suprato, kad su ja jau niekada – niekur – nieko nenorės suveikti. Ką jau bekalbėti apie transcendentinio ryšio galimybę, jei nėra sielų kontakto.
    Halio kometa praskriejo pro šalį...
___________________________________________
*Transcendentinis(lot.) – peržengiantis anapus, esantis už sąmonės ir pažinimo ribų.