Gyvenimas kaip snarglys —  
tekšt, ir ištekėjo  
ant žemės.
Net nosį teisingai pasukti nespėjau
nuo vėjo.
Nei gražu, nei malonu —  
tik bala šilta prie kojų.
Ir tegu jį bala,
kelis kartus garsiai pakartoju,
nebūsiu klounu ir savo klonu —
per kaktą sau delnu suploju.
Pasitrynęs akis matau:
eilėje prie vartų
dangaus basas stoviu.
Už manęs (pop)žvaigždės, keli(ų) karaliai
ir (mafijos) krikštatėvis —
ką tik iš Žemės visi,
sustingę po kelionės,
nusižeminę baisiai.
Ir kur tas lėkimas? Kieno vilionės?
Ach taip, šiandien dangaus mokykloje
tėvų susirinkimas.