Buvau vaikigalis... nepameni? Tas žaliaakis vaikas.
Apie pie vyzdžius geltonavusios vėdrynų galvos
drugelių vaikėsi — galbūt atsispindėjo pievos vaizdas.

Dažnai kalbėjau garsiai (su savim) tarsi su debesim,
kuris užstoti šviesą ruošėsi — spėliodavau, praeis ar nepraeis.
Vaizduodavausi esanti išvien su kalvomis,
Linguodama su svindrėmis ir nardančiais čiurliais.

Dar prisipindavau saulyčių ar ramunių į kasas,
nes pienės buvo uždraustos. Dažnai nesiekiau žemės,
užsimiršdavau... Ir erzinau šunis įsivaizduota uodega,
kad nepasiektų — širdyje buvau mažytė lapė...
Kolei nuvirsdavau siūbuojant ant kėdės
taip, kaip nusiritendavau nuo medžių...
„...Atrodo, tau seniai reikia katės“.