Išeisim… Vasara laukus suvystys,
Švytės rimtim išlydinčių veidai...
Ir ta šviesa mokyklinės draugystės,
Net išsiskyrusius, lydės ilgai.

Nekvies skambutis šurmulio į klasę
Ir su draugais nesėsime į suolus,
Bet skambesio brangaus to pasigęsim,
Kuris tiek metų vis lydėjo mus.

Juk daugel būta ašarų ir džiaugsmo,
Kaimų keleliais brista per pūgas.
Baigimo pergalė – didžiausias jausmas
Mokyklai, tėviškei ir mums draugams.

Išeisime... ir trūks tas metų ryšys...
Bet argi jo brandaus neteksim mes?
Pažint pasaulį liksim pasiryžę –
Dvasia mokyklos nenurimti kvies.

Tegul po tolimas šalis išklysim,
Bet laikas pėdsakų neužpustys.
Ir visad telks būrin kaitri draugystė,
Ir jaunyste mūs galvas nubarstys.