Ant didelio, paties aukščiausio kalno
Pardavinėja kažkokią laimę susirinkę juokdariai.
Ant vienos kojos arba dviejų rankų stovėdami
Šaukia, prunkščia sąmojus savo lygio...

Balansuoja žmonės ties galingo juoko riba,
Ašaros tvenkiasi akyse upeliais plačiais,
Rodos, tuoj, jau tuoj, ir apsiverkia...

Pribėgo geras mažas vaikas,
Geras, nes domėjosi rimtais dalykais:
— Kaip visus žmones laimingais padaryti?
— Pats žmogus sprendžia, kokiu būti, o tu

Nupaišyk šypseną savo sugalvotomis spalvomis,
Sukurk garsų junginį, paliečiantį iš vidaus,
Padovanok tikrosios tiesos staigmeną,
Apkabink žmones savo gerumo šiluma...