Šis rytas man buvo tikrai neeilinis. Užsiplikiau pilną puodelį kavos ir įlindau šaldytuvan pieno- mėgstu gerti kavą su pienu. Pirmas dalykas, ką pamačiau- tai buvo ilga, ganėtinai patriušusi uodega, o jos savininkas, tiesiogine to žodžio prasme, atsukęs man užpakalį kažką godžiai kramsnojo.
- po galais!- sušukau pasipiktinusi,- surijai mano pusryčius!
Jis nenoriai atsisuko į mane, ir muojuodamas dantų krapštuku ištarė:
-a...čia tu...nu labas
-kokį velnią veiki mano šaldytuve?
- o tu nemandagi su svečiais.
- svečiais? nelaukiau jokių svečių.
- che. geri svečiai nelaukti atvažiuoja. Aš- Kostas.
-kas kas??? kas galėjo žiurkei duoti tokį vardą?
- kas kas..mama, kaip ir visur. O tu kuo vardu?
-Kotryna,- atsakau sutrikusi.
-Kaip? o tave kas taip nukriaudė? Propaganda lengviau tariasi, nei tavo vardas. Nu nieko, sugalvosim kokį trumpinį, kad palengvinti gyvenimą ir tau, ir kitiems. Še- turiu tau dovaną.
Ir ištiesė man laišką, kvepiantį lauko žiedais. Atplėšusi pamačiau didelėm raidėm užrašą: NEPAMIRŠK SAVO DRAUGŲ IR APLANKYK JUOS ŠIANDIENĄ.
Ir žemiau buvo parašyta: P.S. iki atvažiuojant pasirūpink Kostu- jis geras bičas, tik ėda daug- jei reiks ir ant dietos pasodink.
Tai ir geriam kavą dabar kartu- aš ir Kostas. Tiesa, buvo problemų, kol nusprendėm, kur bus jo guolis- niekaip nesuprato, kodėl negali miegoti kartu su manim ir baisiausiai įsižeidė, kai pasakiau, kad žiurkėms ne vieta švariose lovose. Ant palangės šalia lovos susukau jam gultą- liko patenkintas.
Gal ir tikrai šiandien pati tinkamiausia diena aplankyti draugus?