Po banketo blausų rytą
žiūrėjau į savo portretą,
tokį brangų, tokį retą
ir prisiminiau vyrą
keista pavarde – Viljamą Šekspyrą.
Taip patvirtinau primirštą mitą –
visi žmonės panašūs vienas į kitą.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Šįryt norėjau rašyti eilėraštį apie tėvynę,
bet mane pralenkė prelatas Maironis,
todėl puolu ant kelių prie jo akmeninių kojų,
dangui posmus kelis paaukoju –
kad saugotų nuo ES žydrų utopijų,
kad vaikai negertų ir nevartotų opijų.