Po vasaros dangum, ant žalio žemės delno,
Akimirkai nuščiūva skubantis žmogus —
Gerai, kad kviečių laukas kalnelyje negelsta,
Kad ten tik plačios liepos supa žiedelius.

Gerai, kad vešlios gėlės pievoje nevysta,
Jas retkarčiais pagirdo užklystantis lietus,
O jeigu teka saulė ir brėkšta skaistus rytas,
Naktužės šaltos rasos nurieda per lapus.

Savaitės dienos tirpsta, kaip žemuogės nuo smilgos,
Atrodo, daug, dar daug, bet štai jau ir tuščia.
Ką tik per skliautą slinko mėnulio veidas pilnas,
Nespėji pasidžiaugti — kabo liūdna delčia.

Po vasaros dangum, ant žalio žemės delno
Tegul užlieja kiekvieną ramuma.
Kol dar gandrai jauni  skraidyti bando,
Tau metuos ši gražiausioji diena.