Vieną šiltą vasaros dieną, pas mane atvažiavo senelis Antanas.
- Jonuk, ateik pas mane, papasakosiu tau istoriją!
Štai ir jis! Kiekvieną kartą, kai senelis atvažiuoja, jis man papasakoja istoriją iš „senųjų laikų“. Tiesą sakant, nelabai suprantu, ką tai reiškia, bet žinau, kad tai istorijos iš tada, kai mano senelis dar buvo mažas. Taigi, aš lekiu pasiklausyti.
- Ateinu, seneli! – ir aš nulėkiau pas jį.
- Kokią šiandien istoriją papasakosi? – paklausiau.
- Kai man buvo devyneri metai, - atsakė.
- Apie blogumą, ar gerumą? – paklausiau. Visuomet būdavo tik dvi rūšys.
- Blogumą. Sėsk ant kelių, - pasakė. Aš atėjau ir atsisėdau.
- Prieš 63 metus 1942 metais, man buvo 9 metai. Kaip žinai, man dabar 72. kokia šiandien data?
- 2006 liepos 18, - atsakiau.
- Taigi. Buvo penktasis dešimtmetis. Valstybė išleido skelbimą, kuriame parašyta, kad vaikai berniukai turi nešioti tokias kelnes kaip šortai. Man kojos visuomet buvo labai sužvarbusios.
- Kelinti tada buvo metai? – visada buvau silpnos atminties, tad senelio pasakojimai didelės svarbos neužimdavo.
- Jau sakiau, Jonuk. 1942, - pyktelėjo senelis, kad jį nutraukiau.
- Pasakok toliau, - paraginau.
- Greit kojos pamėlynuodavo žiemą. Galiausiai susirgau. Nebepamenu, kokia liga. Matai, Jonuk, aš senas ir nebeturiu atminties, tai normalu. O tu jaunas ir neturi atminties. Tai nenormalu, - jis nuolat man prikiša, kad esu nenormalus. Aš niekuomet jam neprieštaraudavau, kad tai mane ir erzindavo. Tai paklusnaus vaiko taisyklė. Toks aš ir esu.
- Pasakok toliau, - vėl reikia raginti. Taip dažnai.
- Mama mane nuvedė pas daktarą. Klaikiai nenorėjau, nes vaistai skaudūs arba kartūs.
- Kas yra skaudūs vaistai? – paklausiau. Visai pamiršau kaip mene skiepijo. Buvo ne kartu, o skaudu.
- Tai skiepai ir tokie vaistai, kuriuos su švirkštu reikia sušvirkšti kai sergi, - užsisvajojo. – Jonuk, vakar tave skiepijo! – na jau ne, vakar dienas aš prisimenu!
- Jei skiepijo, tai buvo prieš tris metus, - spėjau iš atminties, kurios nėra. Beviltiška.
- Pasakok toliau, - trečią kartą ragint.
- Taigi, kaip sakiau, labai nenorėjau eiti pas daktarą. Nieko nepadarysi. Aš jau kabinete ir, visiškai neįspėjęs, tik apžiūrėjo, ir kad durt su adata į koją! Net pašokau ir su ta adata susikruvinau koją. Jai tai buvo įmanoma padaryti sušalusiam medžiui. Gydytojas sako: „ką gi, reik leidžiamų vaistukų!“ labai supykau ir išsigandau. Supykau, nes jis su manimi kalbėjo kaip su penkerių metų vaikeliu! Išsigandau, nes man leis vaistus! Skaudžius! Kaip mat koja paraudo, ir gydytojas sako: „nebereikia vaistukų.“ . aš kaip mat atsipalaidavau, ir išėjau namo. Kojos vėl sustiro, bet mama pagrasino man kojas su peiliu subadyt. Kaip mat kojos atsileido, kad ir žiema, šalta buvo. Šiandien užteks. Kitąkart paseksiu kitą istoriją. Tik prisimink metus.
- Kuriuos? – paklausiau.
- 1942, - senelis.
- 1968? – paklausiau jau pamiršęs.
- Su tavimi liūdnas reikalas, - pasakė senelis ir nuėjo.
   Štai kaip aš, Jonukas, gyvenu savo namuose be atminties. Kartais pagalvoju, kaip gera gyventi atmintyje be namų. Net pamirštu, kad turi būti atvirkščiai. Gal kada nors susitiksim. Bet tave jau būsiu pamiršęs. Sudie visiems laikams.