Ką man dar iš tavęs iškelti,
Kad būtų tau lengviau matyt,
Kai tvenkiasi dumblai pakrantėj,
Kurioj galvojom pastatyt
Šventovę Laisvei, tėvų kalbai,
Senolių papročiams gražiems,
Iškalt ugnim Tėvynės vardą,
Kad saule jis galėtų šviest.

Galėtų šviest ir nešt pasauliui
Žmogaus idealus, tiesas,
Kurios nevystų dėl apgaulės
Ir netylėtų prieš klastas.
Juk taip tikėti vis dar noris,
Kad gėris blogį nugalės,
Kad nesuklups lietuvis doras
Ir nepalinks prie nuodėmės.

Tiktai svajonės tolsta, blėsta,
Ir kaip jos švies, jei vis dažniau
Politikai, pamiršę gėdą,
Daro bet ką, kad tik kvailiau.
Beždžionių instinktui paklusę,
Kartoja nuodėmes kitų
Ir Lietuvą, Tėvynę mūsų,
Verčia europiniu kiemu.

Ką man išraut, ką man išimti,
Širdie, kad būtų tau lengviau?
O gal kentėk, turiu dar viltį —
Prabus lietuvis pagaliau.