Ir viskas sekė mano suardytą atmintį, todėl sapnai buvo kaip niekada prasmingi. Kai kitą kartą išgirdau, nuklydau paskui burzgesius. Mana turėjo slaptą kambarį, ne itin įmantriai paslėpti ištempiami laiptai į palėpę, tik aš nė karto nepažvelgiau į lubas. Palipau viršun. Nereikia priminti, kad man žaliasis namelis -  slėptuvė. Dabar užtikau slėptuvę slėptuvėje. Čia nebuvo įprastas sandėliukas, kaip kad atrodė tik atvykus mano kambarys, kaip kad užgriozdintos būna palėpės. Čia buvo sunešti niekur nematyti išradimai - nuo veidrodžių, iš kurių išlenda žmonės - hologramos, iki mechaninių gėlių. Labiausiai gąsdino maišai ant kablių, nuo kurių varvėjo kraujas. Išdrįsau žvilgtelėti vidun - žalčiai nupjautomis galvomis (arba gyvatės). Nors aš tikėjau žaltys buvęs šventas padaras, ėmiau neabejoti, kad šis purvinesnis už gyvą žmogų. Pikta dvasia.

Ir iš tikro palėpė buvo ne tik mano sapne. Buvo ir visa kita - veidrodžiai, mechaniniai augalai, įvairios konstrukcijos. Tik tų kablių niekur nebemačiau, tarsi šiuos, kas tyčia patraukė. Pati Mana man parodė šią tvirtovę, todėl galėjo paslėpti viską, ko mano akis neturėtų matyti. Čia buvo taip trokštamas M. R. turtas - jo tėvo išradimai. Ir Manos kraupūs įrankiai išsipirkti.

Mana negalėjo susilaikyti - padidėjęs nerimas vertė ieškoti nusiraminimo. Iki šiol nusiramindavo užteršusi savo sąmonę meilės vaisiais. Bet negebėjo jų daugiau užsiauginti, vis dėl to kalta U. R. mirtis. U. R. mirtis... Kitas kelias - agresija. Tik vieną kartelį, vienas nužudymas galėtų ištuštinti susikaupusią tamsą ilgam, kad kito karto neprireiktų. Deja, jei ji nužudys kitą žmogų - dar labiau susiteps ir vien dėl to gali išprotėti. Dar yra žinojimas, kad  kurį kartą ši lazda bus perlenkta, kai tik sąmonė bus pasiruošusi. Toks baisus rankų susitepimo troškimas. Toks nenumaldomas. Iš pradžių ji žudė žalčius, tada tiesiog išmesdavo, užkasdavo, bijojo deginti - dūmai traukia žmones, niekas neturėjo žinoti jos savikontrolės metodų. Labai ilgi periodai po nužudymų buvo ramūs, užklausta būtų pasišlykštėjusi savimi. Ramybės periodai, po išlieto kraujo atstatydavo žmogiškumą. Taip ji gyveno tarsi ciklais - nusikaltimas ir po jo sekantis lengvumas, pamiršta kaltė - naujas gimimas ir vėl nusikaltimas. Tarsi atskiri gyvenimai su vis nauju karmatiniu krūviu. Keisčiausia, kad kas kartą po tokio žalčio paaukojimo padailėdavo, žmonės vis labiau ėmė apie ją burtis, neretai žavėtis, ir tai tapo būtinybe. Netrukus žalčius ėmė kolekcionuoti maišuose, užeidavo pažiūrėti į juos -  medžioklė išaugo iki dešimties žalčių per kartą, nes maišus prireikdavo keisti. Kartais pasilikdavo tik nuluptas odas. Bet kartu su augančiu poreikiu didėjo ir kaltė. Ši užplūsdavo priepuoliais, reikėjo naujų metodų. Kartais sumažinti kaltę į maišus įdėdavo dalį savęs - nusikirpdavo po sruogą - tai irgi buvo savotiška auka. Priepuolių niekas nepastebėjo, kaip ir retėjančių plonyčių sruogų. Vieną dieną, žalčių medžioklė tapo nepakeliama, ji ėmėsi žudyti žmones.

Ir vis dėl to kaltas buvo U. R. Kartą šis prisisapnavo visas išblyškęs, bekrauju veidu, pulsuojančiu kaklu. Baisiausia, kad ji neišsigando, smeigtuku pradūrė miego arteriją, nė nedvejojusi - taip pridera, mirę privalo likti mirę. Silpnas laimės drebulys suvirpino rankas, „o jeigu kitą kartą nebijosiu ir...“

Atsiradus S. T. nutraukė bent jau žmonių žudymus. Tik jo paklausė: „Ar mirsi dėl manęs“ – kur čia apgaudinėsi, kad dėl sąžinės graužaties – ji nebegalėjo gyventi nemaniakiško gyvenimo. Jau manė, kad susiteps tik kartą — dalykas kurį būtina padaryti, jei nori gyventi toliau. Nerimas iškreipia aplinką, taip gimsta galingi demonai.

Dabar vėl medžiodavo žalčius. Suėmė M. K. riešą, stipriai tarsi pasveikinimui apkabino, suspaudė galvodama kaip norėtų perskrosti ją rankomis, bet suvokė - kraujas jau uždraustas. Bet jei išdrįstų... Ir pirštų galai ėmė pulsuoti. Vėliau M. K. visada manys, kad tai buvęs atsisveikinimas, nes namelyje vienintelė mėgo Maną.

Mana pradėjo kitą gyvenimą, todėl save užkeikė, užrašė ant lapelio - sudegino, su sruoga savo plaukų ir vašku. Dabar visos nesėkmės aplenks kitus, tarsi buvo suplanavusi savo baigtį. Didelis voras ropojo siena - nukrėtė šiurpas. Voras buvo lėtas, sulaužyta koja, pagalvojo: „velnias irgi buvo luošas“. Atsigręžė vėl žvilgtelėti – šis buvo dingęs. Dar šiurpiau. Dabar jau prakeiksmas bus pildomas, kad ir su pačiu velniu sutartas. Paprastas susinaikinimas jau negalėjo išpirkti, reikėjo save pribaigti su neapykanta (atsinešta dar negyvenant žaliajame namelyje), šią juto, tie kurie sakė: „geriau tu išeitum“. Bet taip kalbėjo ir jos nepakantūs artimieji, todėl balse buvo šiek tiek užuojautos. Reikėjo būtent tokio teisėjo, kuris pabaigoje baustų ją lyg atleisdamas.

Kambarys sulaikė mane ilgam, kad tik didelėmis pastangomis ištrūkau. Patalpa buvo atskira dirbtinė būtybė, daug gyvesnė. Vamzdeliais pumpuojami tirpalai buvo panašūs į kraujotaką, galbūt vien dėl pulsavimo. Bet per daug burzgimo. Kambarys turėjo sąmonę, gėlės pačios lenkėsi į šviesą, o tamsoje skleidė florescenciją. Aštriom briaunom įsisukę propeleriai, atrodo galėtų nunešti visą palėpę. Savo gyvenimus turintys paveikslai. Pasibodėjo tuo Mana, ieškojo pamirštų darinių, poltergeisto išraiškų dar nesukaustytų fizikos dėsnių, dėl to ir įdomesnių -  lakstančios šviesos, atsirandanti ir nykstanti radiacija, krentantys daiktai. O iš tikro viskas ko gero taip paprasta kaip Brauno dalelių judėjimas. Ir vis dėl to dar nežinoma. Nė nežinau ar tikrai domėjausi prietaisais, ar vis bandžiau atrasti paslėptas žalčių galvas. Visai šalia praskrido naikintuvas virpindamas stiklus, garsesnis, kai jau tolo. Griaustinis - štai kas vėl įjungė mano sąmonę.

Žinojau, kad M. R. konstravo nedidelius autopilotinius lėktuvėlius naikinti aplink Maną besiburiuojančius juodus padarus. Žinojau, kad koks tūkstantis pabaisų pakilo nuo stogo apžvailgai, ir kad M. R. pasiruošęs juos pulti. Tie tamsūs padarai dažnai krisdavo žemėn virsdami purvynais, tėkšdavosi be tvarkos. Mana pažinojo ne vieną demoną, kruopščiai sudarinėdavo dingusių žmonių sąrašus ir vėl raišiodavo tik jau raudonus kaspinėlius ant medžių. Kartais atrodydavo, kad tai tėra jos maniakiško žaidimo tęsinys, įgavęs prakeiksmo formą.

M. R. jau pradėjo karą. Dažnai jo konstruoti lėktuvai puldavo visus padarus net ir paukščius, be atrankos žalodami žaliojo namelio aplinką, nuversdavo antkapius, išdauždavo stiklus, patys suduždavo. Dienos darėsi niūresnės, sodelis prarado patrauklumą, pušaitės tapo dar labiau vaiduokliškos. Bet M. R. vis dar netikėjo, kad karas prasidėjęs, vis kartojo -  „tikrai bus karas“. Galbūt dabar kas vyko tebuvo žaidimas.

Nė nepajutau, kad jau kuris laikas gyvenau namelyje. Vis rečiau paliesdavau pianino klavišus. Leidau dulkėms gražiai nusėsti ant paviršiaus. Vasara baigėsi, vis dar jutau, kaip buria neegzistuojantys žiedai, mechaninės gėlės, kurios išsiskleisdavo priartėjus. Aš dar nežinojau, kokią ateitį turėsiu, atsisakiusi savo praeities ir gyvenau kitų žmonių istorijomis, šios buvo būtinos, kaip raktažodžiai maniškei.
– Tau labai gerai, kad neprisimeni. Esi švari nuo savo sąžinės ar užgniaužto pykčio, troškimų - rodos, nuo visų nuodėmių. Tau net lengviau negu vaikui, nes jau gali logiškai mąstyti, jau gali sukurti tobulą ateitį, lengviau išvengti klaidų.–  M. R. kalbėjo tarsi sau, – nebijau tavęs nei kaip priešo, nei kaip sąjungininkės, galiu išpasakoti planus - visa bus pamiršta, negebant išduoti.
– Dėl to ir negerai, kiti gali pažeisti susitarimus, o aš nė neįtarsiu, –  užgavau savo seną autorinių teisių nuoskaudą.
– Mano ranką sutraiškė tėvas, jei galėčiau netekčiau to prisiminimo, –  vis dar kalbėjo sau, vis labiau nutylančiu balsu.
M. R. akys buvo pilnos  naikinimo motyvacijos. Panašiai atrodė ir išėjęs S. L., visi panašiai turėjome atrodyti, nes motyvacija buvo gyvybės pagrindas.
Labai sunkiai bandžiau prisiminti vaikystę, save bent dešimties metų, tada jau neegzistavau (taip diktavo mano atmintis). Ir negebėjau prisiminti, kokį džiaugsmą man teikė pianinas, todėl kad išnyksta ne tik blogi dalykai. Po truputi nyko melodijų ir grojimo prasmė.

Dabar mano prisiminimai sukosi šitoje skurstančioje, bet vis dar turtingoje aplinkoje. Vis dar tiek daug galėjau sužinoti. Kartais dar išgirsdavau kokio paukščio klegesį ir atkusdavau muzikai, niekaip negalėdama sugalvoti, kaip tas klegesys galėjo baigtis. Žinojau tik pradžią. Pradžią, kur medžių lajos susilieja suformuodamos įeigą į sodelį, kur keletas vilkdalgių gležnais lapais, kur kelios pušaitės ir man labiausiai patikę antkapiai. Pats žaliasis namelis buvo it kūnas, prijungtas prie technikos – moderniausia man žinoma buveinė. O Mana lengva, nešama mitologijos, bekūnė – aukščiausia gyvybės forma, o gal ir žemiausia dėl bendravimo su demonais. Vieną dieną Mana dingo.