Vijokliai kibūs spaudė kaklą
Ir virto kandimis drugiai –
Ar sugrįžai į dieną aklą,
Kad, mano vaike, tu verkei?

Kai broliai meldėsi prie kryžiaus,
O po to riejosi vilkais –
Apskurusi avėjo vyžom
Garbė sulipusiais plaukais.

Paklaikusiom akim žiūrėjo
Bevardė nebylė tiesa,
Kuomet sūnus prieš tėvą ėjo
Atimt sotesnį kąsnį sau.

Nuo saulės slėpėsi išbalus
Drąsa šikšnosparnio ausim,
Kuklumas nuogas prausės baloj,
Kad pamatytų jį visi.

Save už grašį pirko meilė,
Vėliau – atidavė už du.
Užuojauta vis badė peiliais,
Galiausiai – pribaigė kardu.

Nebuvo Dievo net bažnyčioj –
Viltis išbarstė pelenais...
Nejau manai – diena ta grįžo?
Ar tai košmarai tik, sapnai?

Nereikia verkti, mano vaike, –
Juk praeitis ši vargana
Pati save kadais iškeikė,
Duris rakindama spyna.
.........................................................

Bet kabo raktas ant krūtinės –
Kam – atmintis, kam – priminimas...