Kartą gyveno vyras ir žmona. Jie visko turėjo ir mėgo erzinti kitus. Vieną tamsią, gūdžią naktį, kai švietė pilnatis ir ūkavo pelėdos, kamine kažkas pradėjo brazdėti. Tarsi kas stačia galva kamine leidosi žemyn. Ir labai mažiukas.

Tai buvo KIPŠAS.

Jis mėgo erzinti blogus žmones. Kartais ir gerus paerzindavo. Dabar jis tiems žmonėms ėmė krėsti išdaigas:
užsiundė ant namų peles, užkimšo kaminą, katiną pavertė pastojusia kate, ir dar daug kitokių, bjaurių išdaigų.
Rytą vyras su žmona buvo labai apstulbę. Kas čia atsitiko? Žmona sakė, kad kipšas ant jų supyko, o vyras manė, kad jiems dvasios apsireiškė. Vyras džiaugėsi, o žmona liūdėjo. Vyras vis labiau erzino žmones, o namui vis blogiau ir blogiau. Galų gale jis taip erzino ir koneveikė visus, kad naktį kipšas jį pasiėmė. O kur nusinešė, nežinia. Tik žmona džiaugėsi, nes kai vyro nebeliko, ir nelaimių nė kvapo neliko.
Nuo tada doresnė už vyrą žmona gyvena ilgai ir laimingai. Gal ir dabar tebegyvena...