Už nugaros stovintį Virginijų pamačiau ne iš karto. Pirmiausia pajutau, jog mane stebi. Atsigręžiau kaip tik tuo metu, kai manęs link skrido baltas mėlynais dryžiais rankšluostis. Sučiupau jį kone nesąmoningai. Virginijus šypsodamasis žiūrėjo į mane.

— Apsiprauskit apsiprauskit, kaip namie jauskitės. Jei reik, galiu ir pasišalint.
Aš padėkojau namų šeimininkui ir pasakiau, kad skanesnio vandens dar nebuvau ragavęs. Aišku, melavau.
— Eikšekit, parodysiu, kur padėjau jūsų avilį, — nusijuokė Virginijus, kviesdamas sekti paskui.

Praėjęs ne kokios būklės šiltnamį ir dar prasčiau atrodančius serbentų krūmus, Vytauto tėvas nuvedė mane prie pasvirusios, samanų sluoksniu apsiklojusios pašiūrės. Vieno vilko pūstelėjimo — tiek turėtų užtekti, norint nuversti šį namuką. Viduje buvo pilna įvairiausių rakandų: rūdimis apėjusių dviračio rėmų, malkų, vienas ant kito sumestų staliukų, spintelių ir kasetinių magnetofonų. Varžtelių, atsuktuvų, plaktukų, vielų ir kitokių man nežinomų metalinių daikčiukų, sukrautų ant vos besilaikančių supuvusių lentynų. Kampe kėpsojo maišais apdengta bulvių krūva, o ant jos — mano avilys. Čia buvo vėsiau, todėl norėjosi pabūti ilgiau.

Galiausiai iš šeimininko sulaukiau tikėto klausimo.
— Sakykit, pone Eigardai, kam jums tas avilys?
— Jeigu pasitvirtins mano teorija, tuomet avilys, o tiksliau tai, kas yra jame, padės išgydyti Vytautą. Stengsiuos padaryti viską, kad jūsų sūnus pasveiktų. Bitės bus priemonė tam tikslui pasiekti.
— Žinokit, pirmą kart girdžiu, kad bitėmis galima išgydyti vėžį. Che-che, — nusikvatojo šeimininkas ir pasidomėjo:
— Tai gal jos ir medaus neneša?
Nieko neatsakęs, atsargiai nukėliau avilį nuo bulvių krūvos ir padėjau ant pjuvenomis nusėtos žemės.
— Pone, prieš panaudodamas gydymo metodą, norėčiau jį išbandyti.
— Taip, prašau bandykit. Jei reik, galiu ir išeit.
— Norėčiau tai išbandyti su jumis, jei nieko prieš, — tariau šiek tiek šiurkščiu, įsakmiu tonu ir jau pradėjau gailėtis. Tiesa, nenorėjau pradėti gydymo nuo berniuko, privalėjau iš anksto turėti garantą, kad metodas šioje teritorijoje pavyks.
— Virginijus akimirką sustingo, lyg abejodamas pažvelgė į avilį. Tai truko neilgai. Išsiviepęs ir dėl sūnaus pasiryžęs bet kam, atsakė:
— Žinoma, tik pasakykit, ką man reiks daryt.
— Puiku. Prieš bandydamas paklausiu jūsų, ar kuo nors nesergate: gal kankina kojų skausmas ar migrena? Net ir ūkininkai retsykiais suserga, — aiškinau atidarydamas avilį.
— Šiandien lyg tyčia jaučiuos sveikas kaip ridikas, — nusižvengė Virginijus.
— Gal alergiškas bitėms?
— O je, dar ir kaip. Šios vasaros pradžioje kaimynų vaikai „čiukčia“ mane vadino. Matai, bitė į snukį įkanda, o ta mana nelaimelė žmona tik kitą rytą pastebėjo geluonį tarpuaky, kvaišike.
Pakėliau akis. Virginijus nuraudo kaip burokas. Nusprendžiau netempti gumos į vakarą.
— Įkandus mano bitei, jūsų ranka neištins, jums net neskaudės. Nejausite jokio šalutinio poveikio. Bent jau neturėtumėt jausti.
— Matai kaip, gal jūs sava bitėms geluonius ištraukėt? Che-che.
Smalsus tasai Virginijus. Turbūt ir gydytojus kamantinėja, kad išaiškintų kaip stetoskopu girdimi vidaus organų garsai. Nepraeis nei diena, o jis jau trokš sužinoti viską apie mano bites. Norėtų ir dabar...
— Paruoškite ranką, — paliepiau jam ir pirštais suėmiau vieną darbštuolę bitelę, bandžiusią pralįsti pro tarpelį tarp pagalvės ir avilio vidinės sienelės. Jei ne pagalvė, bitės būtų ėmusios maištauti.
— Kaip jums nekanda? — išsprogdino akis Virginijus ir dešinę ranką ištiesė priešais mane.
— Žinau, kaip suimti. Tiesa, kol išmokau, ne vieną nusiunčiau anapilin, — šyptelėjau uždėdamas bitę šeimininkui ant riešo. Supykdyta darbininkė suleido savo nuodus nepažįstamajam į ranką, nesuvokdama, kokia didelė yra tokio puolimo kaina.
— Atleisk, — pasakiau vabzdžiui.
— Nieka, gal nemirsiu, — pajuokavo Virginijus, nusprendęs, jog tai skirta jam.
Panikuojanti išsigandusi bitė, plakdama savo sparniukais, visomis išgalėmis stengėsi ištrūkti iš mano sukurto dviejų pirštų kalėjimo.
— Gerai, galite išsiimti geluonį, — pasakiau.
Smiliui ir nykščiui susispaudus, bitės dūzgimas prislopo. Virginijus ištraukė geluonį. Kaip tik tuo metu pasigirdo tylus trakštelėjimas. Tarp pirštų kentėjęs vabzdys nukrito ant žemės, tik jau nepanašus į save. Mano keturiasdešimt trečio dydžio sportbatis, sumaišęs ją su pjuvenomis, palydėjo vargšelę į amžino poilsio vietą.
— Ir sakot — nei niežties, nei patins? — žiūrėdamas į mažutį taškelį ant rankos, nepatikliai paklausė Virginijus.
— Taip ir bus. Jau dabar įkandimo vietoje turėtų atsirasti baltos spalvos patinimas — pradinis įkandimo požymis. Matote, nieko panašaus nevyksta.
— Nu lauksiu, o gal tikrai stebūklai ant šio svieta prasidėja.
— Gerai būtų, ar ne?
Uždariau avilį, pastūmėjau jį šonan ir nebeiškentęs išsitiesiau ant bulvių kalno.
— Daktare, galite eiti į mūsų lovą...
— Ne, ačiū, aš tik truputį pailsėsiu.
— Gal čiužinuką atnešti, kad minkščiau...
— Dėkoju, man ir taip labai gerai. Kai saulė leisis, pažadinkite, jeigu nesunku.
— Žinoma žinoma, kaip pasakysit, — šyptelėjo Virginijus ir prieš išeidamas pasižiūrėjo į savo ranką, —ale tikrai jokio įgėlimo nematyti.

Vos tik Virginijus uždarė duris, apsiverčiau ant šono — bulvės spaudė nugarą. Bent akimirką norėjau pabūti vienas, nors ir ant bulvių. Prieš sudėdamas bluostą atsiraitojau dešinės rankos marškinių rankovę ir žvilgtelėjau į riešą. Ranka buvo pradėjusi tinti. Šiek tiek perštėjo vietą, kurioje turėjo būti įkandimas. Vadinasi, viskas gerai. Užmerkiau akis.