Jau išaugau seniai tavo šypsnį ir savo švelnumą,
Per giliai gal šiek tiek užsivėrė šviesa ir nutrūko,
Žvilgsnio linija kirto žaibais per ištroškusį kūną,
Per vidurnakčio gelmę, dugne kilo juodbruvas rūkas.

Ten žydėjo lelijos, į potvynio veidą įšalusios,
Ir čiulbėjo lietus, į tave ir mane nebegrįšiantis,
Kol eisim akli, lyg netyčia pametę likimą ir kelią,
Žingsnius sumelavę dievams, kad daugiau nebekrikštytų.

Kad sudegtų tyla ir pusiaunakčio žvėrys nepurtytų
Mūsų žvilgsnių tylos į pirmykščių gyvenimų nuopuolius,
Skilo žaibo dangus, taip šakojos delnai, metė burtą
Išakijus naktis, kiek nemeilei užtenka žinoti.

Kiek tereikia šviesos, kad sutemtų ir pildytųs akys,
Nužydėtų baltai skubūs žodžiai į plintančią tylą.
Nužaibavusių kryžkelių žiotys atstumuose degė
Be krypties į save ir be vieno vienintelio — myliu...