Dantyto peilio pjūvis lyg karštas bučinys... kap...kap ...kapsi kraujas ant žemės... dar du bučiniai į arterijas... teka srovele, kuri vėliau susitinka su antrąja... po kurio laiko jos susilieja į Stikso upę... nespėjau į valtį... dabar turiu degti savo kraujo bangose... jis teka toliau... kaip krioklys kriokia nuo pasaulio krašto į tuščią kosmosą... ten skyla į pačias mažiausias daleles... klajoja be prasmės... kaip ir visas mano gyvenimas...tik staiga... sprogimas... nutrūksta mano gyvybė... o iš kraujo lašų formuojasi savanaudės juodosios skylės... plečiasi kaip mano akys, man pritrūkstant oro... greitai susitraukia... kitas sprogimas... lašai jungiasi... pradeda tekėti kito žmogaus gyslomis... bet kraujas vis tiek mano.. .ir jis bus išlietas... dantytas peilis vėl rankose...