Paseksiu tau baisią pasaką
Apie meilę, pavydą ir mirtį,
Apie tai, kaip nelaimės seka
Tuos, kurie negali nurimti.

Jauna ragana princą mylėjo,
Bet jį mylėjo ir karalaitė.
Princui nė vienos nereikėjo,
Jis nusprendė į tyrus išeiti.

Princą mylėjo jos dviese.
Karalaitė pasmerkė raganą mirti.
Į ją budelis rankas tiesė,
Bet jai pavyko sustabdyti kirtį —

Visi stovėjo į ledą sustingę,
Kol ragana nuo ešafoto pabėgo.
Bet karalaitės noras niekur nedingo,
Kadangi ji turėjo karinę jėgą,

Tai įsakė raganą užmūryti,
Aplinkiniai kaimai girdėjo jos dainas.
Karalaitė norėjo princui širdį pasiūlyti,
Bet to padaryti negalėjo, nes

Alkanas, sušalęs ir vienas
Princas numirė tyruose.
Jį palaidojo kriptoj tarp senų sienų,
Tarp bokštų karališkų ir suirusių.

Kai tik išgirdo šitą baisią žinią,
Ragana paseno dvidešimčia metų.
Karalaitė ištekėjo ir pagiežos vinį
Kasdien sutuoktiniui į širdį suvaro.