Ir aš ieškojau žiedo paslaptingo
Tarp eglių ir pušų, rasotų uogienojų,
Vešlūs paparčiai žemėn linko,
Medžių viršūnėse kažkas kvatojo.

Tik neradau, vėl nieko neradau,
Tamsi naktis ir vėl mane už nosies vedė,
Lig diržo kelnes, kojas sušlapau,
Grįžau į pamiškę žiedelio nesuradęs.

Mažytėj proskynoj staiga kažkas nušvito,
Pro žolių tankmę plaikstėsi ugnelės...
Galbūt tai jis? Šį kartą laimė krito —
Papartis žiedą man į ranką kelia.

Bet ne, ant laibo stiebo suposi, lingavo
Žydri žiedai palaukės katilėlio.
Tokia lemtis — laimingas gi esi,
Iš pasakos į dabartį atkėlęs.

Skarota eglė įkandin murmėjo —
Žmogau žmogau, laimingas juk esi,
Juk tokios gražios Joninės atėjo,
Pabūk ilgiau trumpiausioje nakty.