tu nepaveji aido, kartojančio tai, ko negalima —
ką sudegino rytas, pakūręs pavydo žodžius
ir eini toks ramus, lyg nejaustum šokdinančio nerimo
ar lėkštokos istorijos, apgailėtinai siejančios mus.
net tos gėlės tarytum nebūtų iš pasakų sodo,
o apakęs keleivis negrotų rausva dūdele,
ir atrodytų dainos tik kvailos nemeilės parodijos,
ypač tos, kurios liečia — laimingus tave ir mane...
aš seniai sugavau ir laikau besiblaškantį aidą,
kad jisai pakartotų melodijas mūsų sapnų —
tegu šneka banalūs — kad mes susitikom per klaidą —
aš vis ieškau dabar pakeliuos sopulingų klaidų.