Sapnai išblės tyloj,
Kai atsibusi,
Beveidė praeitis visur sekios,
O tu vis duši į kiekvieną šukę,
Tik ji bus ne iš laimės, o kančios.
Priklaupsi droviai laukti atleidimo,
Nors nuodėmių jokių nepadarei,
Nejau tikrai gyvybė ieško
Tik vietos, kur ramiai išeit?
Nedrumzk dangaus savo žvilgsniu
Nerasi ten nei šilumos, nei sniego,
Geriau gyvenk žodžiu myliu
Ir aidu – visa tai dėl nieko.
Išleisk mintis, atverk vartus
Te eina, niekad nesugrįžta,
Juk tu žinai, kitaip nebus,
Tai ne likimas, tai – vergystė.
Todėl nusiramink šalčiu,
Uždenk akis vaivorykštės spalvom
Ir neliūdėk, jei šaltis taps draugu
Tik niekad jo kitiems nedovanok.
Nakty neleisk gyvent jausmams,
Užkask juos, nepalik žemėlapio.
Aš neieškosiu jų, tu nebijok,
Aš jau sudeginau save į nieko...