Ji – rožė prie namo ir niekas daugiau,
Tik kodėl gi taip traukia akis?
Nušvinta krūtinėj kibirkštėlė šviesiau,
Ir liejas karštesnė mintis.

Mintis apie aistrą ir gyvenimo džiaugsmą,
Apie laiko minutės šventumą,
Apie spalvą kaip varpą, jos degantį gausmą,
Gamtos begalinį dosnumą.

Taip lauki per žiemą, visą kovą, balandį,
Kada ji prabus, atsimerks, sužaliuos...
Dar vėliau — kaip svarbiausio šios vasaros gando —
Kada žiedų burtais rytai raudonuos?

Ji – rožė prie namo ir niekas daugiau...
O gal namas prie rožės prigludo?
Galbūt jai, net ne sau šį namelį stačiau,
Kad birželyje šviestų abudu.