Vėlų vasaros vakarą
mes sėdėjom abudu ant liepto,
basos kojos ilsėjos maurotam prūde.
Nors mėnulis jau matės,
bet namo negalėjom pareiti,
nes pavargusios buvo dar kojos —
ir purvinos, sunkios...
Mano vaikiškos pėdos įskaudo
nuo žaidimų per vasaros dieną,
nuo šiurkščios mūsų kiemo žolės
ir aštrių pakelės akmenukų...
Tavo kojos — nuo saulės tekėjimo gyvos —
po bekraščius laukus bebraidydamos
ir sugerdamos prakaitą sūrų kasdienį,
mums į trobą parnešdavo duoną...

Šitiek metų — o duona pareina,
nors seniai
oi seniai
nebevaikštai...

2007