Nogīvensi omžio, bet dornoma sava
Niekor nepadiesi, niekam neidousi –
Pasėruoda jaunė tonkē mes kāp avis –
Kol nebova nieka, bovuom baisē drousė.

Jau ėš dešimtėnės nedaug kas belėkės,
Vėina gera dėina – veizo klasės draugė
Paršlobou ėš torgaus, bemaž pėlvo plėko –
Saulė baisio karštio kuožna žmuogo smaugė.

Ė sosieduov vedo tėis kaimīna tuoro,
Paviesie soulielis nedažīts jau laukė,
Jiemiev ruoda brauktė so dėdiausio nuoro –
Šalėp sosėsiedė, prisėglaudė jaukē.

Ilgā borboliavuov, jau šešelē teisies,
Apmėrė ė kuojės ė kopra iskauda,
Plūstont meilē prūdās, šalėn nenoeisi –
Negali darītė damā tuokė skriauda.

Anuos vīrs jau mėrės, gerā liuob sotartė,
Bet karto ė moni, no mokīklas soula
Laikė sava minties prisėtraukus artėi,
Nuors nesakė nieka, i kliebius nepoulė.

Dabā jau abodo asau senė žmuonis –
Velkavuos, šloboujav, raukuovuos iš skausma,
Ė tū meilės prūdu laistuomu maluoniu
Nebgali vadintė jau ni kuokio jausmo.

Tik sosiedė šalėp žuodēs palīdiejuov
Atmėnėmu gruoži ė jaunīstės laika.
Vėsuokiū dalīku kaulams jau lediejont
Tarp žmuoniū pasaulie mūsa pasėtaika.