Pamilo stotingas narsuolis
Moterį, sukurtą iš sniego.
Visą kelią, kol namo jojo,
Matė jos akis pro miegą.

Draugai jam sakė: „Ji nėra to verta,
Juk užsitrauksi šiaurės genties kerštą.
O be to ji ne tau sukurta,
Ji iškvepia gryną šerkšną.“

Narsuolis jų nepaklausė —
Apgaule sniego moterį sau atsiviliojo.
Po to puotavo visą sausį,
Nors žinojo — šiaurės gentis keršyti joja.

Jis nepaisė šitų baisių žinių,
Jam buvo nesvarbu, koks pavojus kyla,
Nesvarbu, kad ji tirpsta nuo jo bučinių,
Nesvarbu, kad ji nieko nemyli.

Greit prabėgo vasaros naktis.
Jis sapnavo, kad žemė virpa.
Buvo liūdna jam, kai jis pramerkė akis,
Nes sniego moteris per naktį ištirpo.