Aš jaučiuosi saugi ne dėl būrio ginkluotų sargybinių —
Dėl gyvenimo būdo kuklaus, atsakingo.
Nėr dėl ko čia užklyst visa griaunančiam godulio slibinui —
Lopinių lopiniai, bet daiktų mano laimei nestinga.

Kriaukšlę laužiu perpus, prašalaičiui paduodu be nuoskaudos —
Vėl rytojus išauš, darbo vaisiais skalsiais užderėdamas.
Susitraukė jėga ar išsiplėtė dirbamas plotas?
Nes einu po našta vis garsiau ir garsiu pagirgždėdama.

Po nagais vis daugiau ir daugiau užsilieka purento dirvožemio,
Paaukštėjo dangus ir žvaigždes vis sunkiau įžiūrėti.
Kiekviena naktimi tarsi karsto dangčiu apsivožiu,
Nes rytais sąnariams vis sunkiau ir sunkiau išjudėti.

Ne, mirties nebijau, nes gyvenimui viską atidaviau —
Nei taupiau, nei kaupiau, nei supūdžiau kertėj kur paslėpusi,
Jau išnardžiau visas ir džiaugsmų, ir skausmų jūrų gilumas,
Nuo vienatvės žvarbau ir leipau nuo parodyto dėmesio.

Ši būtis — nuostabi. Ji galėtų taip tęstis ir tęstis,
Bet senatvės ženklai liepia alkiui po truputį slopti.
Aš saugi, ir kas dieną jaučiuosi saugesnė,
Susigėrus į prakaitu laistytą lopinį.