Artėja Joninės, žolynai, rodos,  siaučia,
Marias margų žiedų į dangaus mėlį kelia,
Ar ne stebuklų naktį miškai, miškeliai jaučia,
Kada akimirkai nustos šnarėt berželiai.

Tik nesakys, jie niekam nesakys,
Kur tarp paparčių mažas žiedas slepias,
Tylės ir ąžuolas, tylės sena pušis,
Net drebulė su virpančiais lapeliais.

Tegul pelėdos ūkaus ir laumės lėks į puotą,
Gamtoj tvyros didžioji paslaptis,
Tik gal jauniems bus kartą metuos duota
Surast, kur šviečia jų laimės spindulys.

Vienvaldis laikas stabtels minutėlei
Ir dienos laikrodį lėtai pasuks atgal.
Trumpės darbai, darbeliai vasarėlės,
Nors vyšnios noks, rugiai kalnely gels.

Artėja Joninės, išgirskim gamtos šauksmą,
Išeikime kartu naktelės pasitikt.
Prie upės, ežero, žalioj pakrantėj siauskim,
Kol ant žolės šalta rasa iškris.