...Šešėliai-vagys tuoj išlįs,
Nubirs žvėries paliestas šerkšnas.
Dar nežinia, kas šiandien kris,
Dar nežinia, ko šiandien verksim.

Girgždės po kojomis sniegai,
O gryčių akys — tamsios, aklos.
„Lietuvi broli, pavargai...“ —
Palies ranka senolis staktą.

Ir versis durys tų namų,
Tamsoj — metalo piktas žvilgsnis.
„Motuše, mama, neramu“.
Bet ji tiktai nuolankiai linkčios,

Nueis kamaron: „Čia svečiai...“
Kalbės ne mūsiškai ir pokštaus,
Tačiau kažkaip kitaip — tuščiai —
Purslai lyg sprogtų lietui šniokščiant.

Jie valgys, gers — akli, kurti,
Dėkos už valdžią savo stabui.
Ar šitos žemės jie verti?
O gal verti tik žemėj kapo?

Na, o po to girtų ruja,
Ir dangų varpys šūvių blykstės.
Močiutė: „Jėzus, Marija —
Jūs pragare per amžius liksit...“

To negana — šunim sulos:
„Ei, moč, sūnus kur? Kur banditas?!“
Prispjaudys aslą, subjauros:
„Do vstreči, buožės, iki ryto!“
.....................................................

...Vėl versis durys tų namų —
Sūnus atėjo — miško brolis:
„Trumpam aš, mama, tuoj einu —
Tamsi naktis kol nenutolo...“

Jo žvilgsnis neramus išduos
Ne baimę — rūpestį ir kerštą.
„Paimk, čia — maistas, vyrams duok,
Mes už visus jus pasimelsim.

Būk atsargus — stribai aplink,
Kaimynas mūsų — išdavikas“, —
Ir ašarą nubrauks... „Nurimk,
Nedaug kentėt Tėvynei liko“.

Jis naiviai tuo tikės, deja,
Net Dievo rankos jau nusviro.
Ir raustant saulei danguje
Sniegai krauju dažysis vyrų...
.....................................................

Galbūt tu šito nežinai,
Bet ten, kur miško broliai krito,
Lašeliai rausta — putinai —
Už tavo, mano laisvą rytą.