Įstrigau nejučia į dienų žiovuliuojantį plyšį,
Kur nupurto žydėjimą baimė ir atima žavesį.
Juk visai nežinia, ar galėčiau priglausti sugrįžtantį,
Vėsta žodžių aistra ir pakimba už lūpų sušalusi.

Lyg išnirtų pečiai ir tarp braškančių sąnarių trupa.
Į kiekvieną ląstelę agonijos virusas duria.
Bet diena po dienos visos viltys išplukdomos upėm,
Panardindamos kūną, kai nieko iškelti neturi.

Tavo pėdų nėra, o ir brydę užtvindė, nerasi.
Išlaisvėju, žinai, o jei būtų kitaip, kuo pavirsčiau.
Nušienauju mintis ir skubėdama užsklendžiu skląstį,
O į delnus įsikalu kylį, kad to neužmirščiau.

Kai per virsmą dienų išopėjusios tiesos išnyksta,
Išsitaško jausmai ir išsiplečia rytmečių vyzdžiai.
Jei artėtum sparčiau, aš pakeisčiau judėjimo kryptį,
Užsitvindė brasta ir siaurėjantis kelias sugrįžti.