„Ten moteriškės skepetom juodom
ant slenksčio tyliai šneka apie tuos,
kurie jau mirę.”
  (Salvatorė Kvazimodo)

Laimė niekad pas mus neužklysta antrąkart…
Tunelio gaudesys tebeskamba ausyse, primindamas suspausto laiko spyruoklę: greičiau pirmyn, greičiau! Nerandame laiko atsigręžti į praeitį, kol kartą pajuntame, kad kažkas — ne taip, kad pavargome kasdienybėje...

                                                                      ***
„Per tikrąjį kelią tarp žvaigždžių skliauto
jūroj ištrykšta palaiminta praeitis.“
                                    (Raimond Keno)

   Paskutinis vakaras Paryžiuje. Prisimenu pajuodusio sniego kauges šalikelėje, kovo šlapdribą ir kažkur skubančius žmones.
   Neskambinsiu Natali. Nesakysiu, kad mačiau jos Reni kavinukėje su kita moterim. Jau tokie mes, meilužiai, solidarūs...
   Pirmasis mudviejų su Natali pasimatymas — likimo dovana, buvo tarsi mirksnis laiko begalybėje. Dar laukiu jos Paryžiaus metro stotelėje, žvilgčiodamas į ažūrinį Eifelio bokštą, dar skuba pro mane įvairių rasių keleiviai: europiečiai, afrikiečiai, azijos ir lotynų amerikos išeiviai. Juntu, kaip artėja pavasaris, tad nenuostabu, kad iš viso pasaulio tiek žmonių nekarūnuotoje meilės sostinėje.
   Štai ir ji, mano nepažįstamoji – pažįstamoji tik iš elektroninių laiškų ir nuotraukų, internetinės pažinties draugė. Apvalus, giedras, tačiau kiek liūdnokas slaviškų bruožų veidas, kuriame šypsosi pora rudų akių, nuvargusių bibliotekoje – jos darbovietėje. Trumpas mūsų skruostų glustelėjimas vietoj bučinio...
— Ak, Natali! Tokią tave ir įsivaizdavau — nuostabią Orleano mergelę!
— Sveikas, Romeo! Pagaliau mudu realiai susitikome... Kokia laimė!
   Mudu bildame sausakimšu metro traukiniu, kupinu nenusakomo įvairiausių kvapų ir spalvų mišinio. Neskubėdami žingsniuojame senamiesčio gatvelių labirintais ir šnekame — neatsišnekame.
   Paskui — palaiminta sutiktuvių vakarienė jos jaukiame miniatiūriniame butuke: kvapnūs tropikų vaisiai, vynas...
   Neišsenkančios mudviejų šnekos „tet-a-tet“, suglaudus galvas, Vivaldžio muzika, skindanti iš grotuvo. Jaukus vakaras tęsiasi ant sofutės, primenančios madam Pompadur saloną...
— Gaila, kad mano draugužis Reni kažkur taip užtruko. Gal po paskaitų Sorbonoje jam koks seminaras? — spėliojo Natali. — Judviem būtų apie ką pasišnekėti. Taip ir nesusitiksite, nesusipažinsit „akivaizdžiai“... Atsimeni, aš tau atsiunčiau mudviejų su Reni nuotrauką iš Sen Tropezo, kur atostogavome pernykštę vasarą. Jis toks panašus į tave: tamsių plaukų, tiesios su nosies. Gal tik jo akys kiek kitokio mėlynumo, į žalsvumą.
— Taip, taip! Gaila, žinoma, bet gal dar bus proga, ką žinai...
   Kai nelabai korektiškai imu Natali klausinėti apie jų pirmagimės mirtį, Natali tarsi pasikeičia, užsidaro savyje, tik liūdesys šmėkšteli veide:
— Geriau neprimink!
— Atsiprašau, tūkstantį kartų atsiprašau! — pajuntu savo kaltę.
— Ji susirgo reta nepagydoma liga… Savaitė, kita, ir mūsų mažylės Ženi neliko… Nutarėme daugiau neturėti vaikų, gal ši liga paveldėta iš kurio nors mūsų protėvių…
— Užjaučiu. Tikiu, kad rasite kitą išeitį...
   Atsisveikinimo akimirka dar labiau priartėja. Man laikas į viešbutį — rytoj manęs laukia svarbus pranešimas tarptautinėje konferencijoje, tad atsisvekinu su Natali. Mūsų bučinys lyg ašara nulaša, pasislėpdamas vakarėjančio Paryžiaus šešėliuose.

                                                                  ***
„Man vakaras — knyga...
Pirmasis lapas man prabyla —
Lyg draugą artimą girdžiu.
Antrasis pamažu prityla,
O trečią jau sapne skledžiu.“
                        (Raineris Marija Rilkė)

Pasiutusi tos dienos karuselė šmėkščioja fragmentiškai atmintyje. Rytą — koferencija, mano pranešimas, po pietų — Luvro šedevrai. Užuojauta ar abejingumas praeivių žvilgsniuose, žvelgiant į mane, šlubčiojantį pažliugusiu Paryžiaus bulvaru, Senos pakrante. Dar parduotuvių ir kavinukių vitrinų spindesys, egzotiški indų smilkalai, kažkodėl man dvelkiantys „Gango“ parduotuvėje gedulu. Iš galvos neišeina vakarykštis Natali liūdesys. Pasijuntu tokiu nepraustburniu. Be kaltės kaltas prieš mieląją Natali. Pasijuntu toks vienišas su savo liūdesiu tolydžio linksmėjančiame vakaro karnavale: Mulen Ruž‘as, jo kabare... Ausyse įkyriai skambėjo prikimęs Šarlio Aznavūro balsas, ataidintis iš senoviškos kavinukės. Gal joje kažkada lankėsi ir Vladimiras Vysockis su savąja meile — Marina Vladi? Kažin...
   Pasijuntu per neramią dieną taip išalkęs... Kodėl gi man neužsukus dar vienos atsisveikinimo su Paryžiumi vakarienės? Viliojančiai spindi kavinukės pavadidinimas: „LULU“ — skamba kaip pavasarėjančio Paryžiaus svaigulys, kaip to pilkojo žvirbliuko — Edit Piaf neįmantri daina.
   Užėjęs ilgokai dairausi, kol pailgoje sausakimšoje salikėje pamatau tuščią kėdę prie staliuko.
— Galima, madmuazelės, prie jūsų prisėsti? Ar čia laisva? – klausiu trijų čiauškučių mergaičiukių, baigiančių smaližiauti.
— Prašom... – prunkšteli, pavadintos madmuazelėm.
   Dailūs kėdžių atlošai lyg karūnos puikuojasi virš jų trumpaplaukių galvučių „ a la Mirej Matje“ stiliumi. Jų puota baigiasi, tad pakyla ir atsisveikindamos kažko atsidūsta. Pajuntu, kaip šelmiškai man merkia akį Lulu iš plakato, nupiešto luošojo modernisto Tulūz Lotreko stiliumi. Ji tarsi sako: „Gyvenk, neliūdėk!“
   Užsisakau salotų, žuvies, taurę vyno. Muzikos mišrainė kavinukėje vis įkyresnė, sumišusi su lankytojų pogarsėmis šnekomis, juoko pliūpsniais ir „Paryžiaus tango“ melodija... Ganau apsiblaususį žvilgsnį ir liūdžiu, pagalvojęs apie Natali: gal pasiskubinau su ja atsisveikinti ar pabūgau dar labiau ją įskaudinti kokiu dviprasmišku pasiūlymu. O gal nenorėjau sulaukti jos draugužio Reni, juk tarp jų tokie neaiškūs santykiai, bet juntu jam savotišką pavydą, tai tiesa...
   Krūpteliu pajutęs skvarbų žvilgsnį nuo gretimo staliuko: juk tai — mano antrininkas! Tamsūs vešlūs plaukai, antakiai, pašaipūs ūsiukai. „Reni!” — staiga atpažįstu. Matau, jis irgi supranta, kad tai aš, bet demonstratyviai apsimestinai nusisuka. Tarsi patvirtindama, kad neapsirikau, su juo burkuojanti manekenė Lolita saldžiu balseliu maldauja:
— Reni, eime pas mane. Ta prielipa Natali valandėlę palauks...
   Įstringa gerklėje kąsnis, o juk prieš tai žavios padavėjos atnešta žuvis tirpte tirpo burnoje.

                                                                  ***
„Bet laikui, ieškančiam visur stebuklų,
Atliepia rūsio aidas vien,
Nes tie, kurių tu nematai, yra bebalsiai.“
                                      (Salvatorė Kvazimodo)

— Pas jus laisva? — klausia manęs lyg iš Prospero Merime apsakymo užklydęs seniokas.
— Prašau, sėskitės! — kviečiu nudžiugęs, kad būsiu nebe vienas toje minčių maišalynėje.
   Žvilgteriu — Reni ir jo Lolita jau seniai išgaravę. O gal man jie tik pasivaideno?
   Mesje Mišelis Laru, mano stalelio kaimynas, netrukus mane kalbina lyg būtume seni pažįstami. Sužinojęs, iš kur aš atvykau, nudžiunga:
— Žinai, mesje Roman, turiu šiokių tokių sentimentų Lietuvai. Mano tėtukas buvo eskadrilės Normandija-Nemunas lėktuvo pilotas. Jį sužeidė bošai, pamušę lėktuvą, tai jis parašiutu nusileido tokiam pajūrio miškelyje. Grįžo į Normandiją jau po karo, nes jį slapstė tokie ūkininkai, suradę sužeistą.
— O Jūs, mesje Mišeli, iš kur kilęs?
— Iš pačios Normandijos, dabar — paryžietis. Našlys. Tiesa, turiu tokią madam, kaimynę, bent pasibarti yra su kuo. Į gimtinę netraukia: nėra ten jau nei artimųjų, nei draugų.
   Abu lyg susitarę patylim, bet neilgam:
— Tu tik pažiūrėk, Roman, kokios čia šaunios paryžietės, tarsi iš paveiksliuko! Nori, ir tau kokią surasim? Bus linksmiau, o tai kažko liūdi.
— Nepiršliaukit, mesje Mišeli, savosios pasiilgau. Tikriausiai, laukia...
— Et, iš tiesų, ką čia aš... Žinai, kai palaidojau savąją Rozali, maniau, kad iš išprotėsiu, šunim per naktis staugiau... Apsnūdau, sukiužau... Bet laikas savo daro: atkutau pavasarį, kaip ta žolė… Tik sveikata jau į rudenį... Gal, sakau, jau ir gimtinėn į Normandiją nebenuvažiuosiu, ir pas jus, prie Baltijos, kur tėvuko gelbėtojai gyveno. Kaip manai?
— Nuvažiuosit! Ir į Normandiją, ir pas mus, — raminu senolį.
— Kur jau ten man tokios kelionės... Maniškė draugužė pavydi, neišleis, — juokiasi jis.
— Na, man laikas! Laimingai! — atsisveikinu su senuku.
— Ir tau laimingai! Neminėk bloguoju už mano piršlybas. Linkiu, kad niekada negyventum vienas...
   — Metas namo, į Lietuvą. Parvešiu linkėjimų nuo jūsų, pone Mišeli, ir nuo Natali, liūdnos paryžietės, kuri, tikiu, ilgai nebus viena. Prisiminsiu naktinio Paryžiaus šviesų jūrą, šviečiančią man lyg tolimų žvaigždžių šviesa iš praeities, kurioje manęs dar nebuvo. Liko tik mitas, kad Rozalija Montrimė, mano pramotė, mamos močiutė, buvo kilusi iš garbingos Prancūzijos normanų giminės, prieš porą šimtmečių gal su Napoleono armija patekusi Lietuvon... Liko tik pageltusi jos nuotrauka ir nežinomo kapo žalia žolė.
                    
Gyvenk kaip žolė — ji visados kelyje —
be poilsio dirba, ji laiminga
net liūdną dieną...
žolė palydi žmogų
kaip kelionės draugą,
ji lenkiasi nykstančiam atminimui.
                              (Arturas Lunndkvistas)